Praeities lašai

Erikai


Nepamenu -
                kam gimiau, kam gyvenu:
keistais šešėliais šmėžuoja atmintis,
aš pamenu tik vaizdą patį paskutinį,
kai saulė tyliai tarė išeinu,
o aš tarp vėjo šuorų,
tarp lašų lietaus
ir tarp keistų minčių
skendau ---

Dabar, tik trupiniai, tik trupiniai jausmų
dar guli po senu stalu
ir pelenai sudegintų laiškų
garuoja praeitimi
išnykusia ---

Ateities vaikai - negimę -
                                    nužudyti -
skandina jūroje mintis -
užsikabina ant  kaklo ir tempia žemyn,
beformiais delnais, lyg mirusiam, akis užspaudžia
ir nežinau kada aš praregėsiu,
ir nežinau ar kada nors
gyvenimą širdim
pajausiu ---

2004 m. birželis