Dar vakar girdėjau šulinius meldžiant vandens,
Akyse skendo žodžiai - beodžiai nuogi
rentiniai.
Danguj - vandeny tirpo žvaigždės
nugludintos vėjo ir smėlio,
subėgo visa į kibirą pieno -
dulkėtos Paukštakio pakelės.
Tik kūnas vandens
tarpupirščiuos liko
Šėlo bangos - dar vakar girdėjau,
klausiausi, kol nebuvau dar užmigęs
t a r p tavo sąžinės p r o p e r š ų
nuodėmės tirštėjo,
sunkėsi prakaitu -
Kūnas iš vandens sūrus
jūros druska
lūpose sėda, nusėda
garuoja
klykia žuvėdra
krislus, kristalus, koralų rifus
plėšriai apmeta plunksnomis -
visgi į ašaras, visgi į pakeles.
Dulkes į vandenį -
vadini iš paskos,
paskęstu -
žvynai žali, dar nespėjo užaugti.