Angelai mano

Ar matei,
Mėnulis sudegė...
Plūduriuoja liekanos
Piktam žalsvam
Danguj...

Ant kolonų
Sėdi mano demonai.
Nebijo jie aušros.
Dienos šviesoj
Tampa baisesni.

Blaškausi
Po voratinkliu,
Kurį audžiau naktimis...
Neturiu liežuvio,
Esu tyli.

Jei ką mokėjau,
Tai mot ranka pavėjui,
Anksčiau deguonį nešė jis man,
Dabar – tik
Pelenus.

Prakaitas ir baimė –
Ne atpirkimas, o mes –
Tik angelai, tarė man
Vienas demonas, spigindamas
Violetinėm akim.

O tu kalbėt nemoki,
Nežinai žodžių, negalėtum
Tarti jų, net jei turėtum kuo.
Slėpeisi po voratinkliu?
Atrodė lengvas jis?

Kartus jų juokas
Skruostais mano ritasi.
Užuodžiu svilėsius. Štai ir vėlei
Aš pati smilkstu kaip
Šiukšlių krūvos rudenimis.

Ar pastebėjai,
Tai mano ištikimi angelai,
Pardavę savo sielas ir nusipirkę manąją,
Aš juos apmoviau –
Sielos neturiu visai.

Kas beliko angelams – tik išdurti man akis.