O bruožai

O bruožai tie beveik išbluko,
Iš prieškarinio seno atviruko...
Prisiminimuos - upės vingis,
Virš jo žilvitis prausiasi palinkęs...

Tik tu tam peizaže nereali buvai,
Tiesiog kaip nuojauta, tačiau gyvai,
Tada jausmingo viesulo pagautas,
Įsuko ir mane pavasarinis srautas...

Tada jaučiau, gyvenime, esi,
Aukštai aukštai pakilęs. Debesy
Balandžiai jaukūs ratą suko,
Lyg peizaže iš seno atviruko...