netyrumą į obuolmušių akis mėto
karietosna pakinkę vaikus vežioja
valdyti paklusti rodo kaip galima
įkinkai ir vanoji, kad kojas kilnotų
kur pačio norėta nueiti debesų tokie
nemato obuolmušių akyse tik žodį
gromuliuodami no juokiasi kinkau juos
sukioju pirmyn šonan atgal tie suklūsta
pajutę netyrumo pančius pabūgę išlipa
sumokėję elgetų duona -
užsimerk juk tik taip išvysi šventumą artojų