Misija "Kolonizavimas" arba "Nevykėliai jankiai Kentauro Alfoje"

Besisprausdamas gilyn į džiungles, žvalgų būrelis viską savo kelyje naikino ir trypė. (Ir jie turėjo tam teisę. Nes net mažiausias augalėlis galėjo taip subjauroti fizionomiją, kad net tikra motina nebūtų pažinusi.) Jų blasteriai buvo įkaitę iki raudonumo, veidai persikreipę iš nuovargio, o kaustyti batai kaskart žengdavo vis mažesnį žingsnį. Tačiau jie ir toliau, su pavydėtinu atkaklumu, šūvių papliūpomis draskė vis artyn šliaužiančius gyvius.
  - Reikia pailsėti, - sušuko būrio vadas.
Vyrai nuleido blasterius, atsikvėpė. Aplink juos keliasdešimties metrų spinduliu pūpsojo krūvos apanglėjusių gyvių ir augalų.
  - Tai prišienavom, - nusijuokė vienas iš vyrų. Kiti jam pritarė griausmingu juoku.
  - Užteks juokų. – sušuko Portis. – Tie augalai plinta stebėtinu greičiu. Įkurkit stovyklą.
Vyrai pažvelgė į knibždančias džiungles ir uoliai ėmėsi darbo.

Tuo metu bazėje, skysto kuro saugykloje, susiginčijo du eiliniai, saugantys patalpą.
  - Lažinamės iš mano algos, Timai, kad tu neišdrįsi susprogdinti minos. – užkimusiu balsu sukvarkė rusų šnipas Borisas.
  - Klausyk, man jau atsibodo tavo užuominos. Tu ką teigi, jog jūrų pėstininkai bailiai, kosmonaute?
Borisas meiliai nusišypsojo persiutusiam pašnekovui:
  - O kaip tu galvoji?
  - Ahgrhg, - suriaumojo Timas ir, nespėjus šnipui nė prasižioti, čia pat susprogdino miną. Bazė “246” virto milžinišku ugnies kamuoliu. Po kelių valandų čia siautė tik vėjas žarstydamas pelenus.

Sėkmingai įkūrus stovyklą, vyrai pasimėgaudami sugulė kas kur ir ėmė žaisti kortomis.
  - Susisiek su baze, - radistui paliepė Portis.
  - Tuoj... Kažkas atsitiko. Bazė neatsiliepia, - radistas pakėlė susirūpinųsį veidą į būrio vadą.
Tuo pat metu kažkur rytuose, nugriaudėjo milžiniškas sprogimas. Į orą pakilo ugnies debesis.
  - Jip. Čia ką tik sprogo bazė. Dabar tuo dažniu naudojamės tik mes, - kažkodėl žvaliai raportavo radistas.
Vyrai sustingo išgirdę tokią žinią. Tačiau tai dar buvo ne viskas: suklykė Gredis, tikrinęs būrio atsargas.
  - Kas? Kas dar? – su nevilties gaidelėmis balse paklausė Portis.
  - Baigėsi viskis. – išbalęs sumurmėjo eilinis.
Ir tik dabar jie suprato, jog neišgyvens: Vakar baigėsi rūkalai, šiandien viskis, o čia dar, atrodo,  bazė susprogo. Kareivių veidais nuslinko baimės šešėlis.
  - Rodos, mes turime šansą, - viską apmąstęs ištarė Portis, - kas pusę metų, į šitą skylę, atskrenda tarplanetinė parduotuvė.
  - Kaip Hyper centras Elervilyje? – naiviai paklausė radistas.
  - Didesnis. Ir jei pasiseks, jis pargabens mus atgal į Žemę.
Vyrai nudžiugę susižvalgė. Pasirodo, jog jie pagaliau galės išleisti savo atlyginimus, na ir, aišku, grįžti namo.
  - Mums liko penkios valandos ir dešimt minučių iki laivo pasirodymo, - Portis įsikišo laikrodį atgal į kišenę.
Kelionė į improvizuotą nusileidimo vietą, vyko kaip niekad sėkmingai. (Būrio vado atžvilgiu). Nes kas valandą vis žūdavo po vieną kareivį. O tai reiškė, jog jų atlyginimai pasiliks Porčio kišenėse. Jis iš pasitenkinimo trynė rankomis, ir džiaugėsi būsimomis išgertuvėmis. O kadangi ir jis pats prisidėjo prie savo būrio retinimo, tad nieko keisto, jog nusileidimo vietą pasiekė tik dviese.
  - Na ką, Ralfi. Atėjo ir tavo eilė, tai yra stok ant pakylos ir lauk erdvėlaivio. – Portis gudriai nutarė atsikratyti savo bendrakeleiviu.
  - Klausau, sere. O kodėl, sere? – besąlygiškai vykdantis įsakymus eilinis, šį kartą suabejojo įsakymu.
  - Todėl, kad jie tave pastebėtų ir nusileistų, - greitai sumetė Portis.
Nepraėjo nė pusvalandis, kai danguje pasirodė prekybinis laivas. Jis leidosi lėtai ir didingai, tačiau likus keliems šimtams metrų iki aikštelės, staigiai pakeitė kursą ir metėsi ant nieko nenutuokiančio eilinio.
  - Trys šimtai ketvirtas. Neblogai per vieną sezoną? – smagiai nusijuokė erdvėlaivio pilotas. Jo padėjėjas pritariamai linktelėjo galvą.

  - Generole Rodrigesai, pas jus atvyko RX24 kapitonas. Beje leiskit priminti, jog būtent šis erdvėlaivis aptarnauja Kentauro Alfą. - raportavo į kabinetą įlėkęs eilinis.
  - Tegul įeina, - generolas užvertė knygą ir atsilošė kėdėje.
Kareivis pravėrė duris. Į kabinetą įžengė neįtikėtinai storas vyriškis. Jo trigubą pilvą prilaikė du sanitariniai robotai.
  - O štai ir aš, - meiliai šypsodamasis ištarė pirklys.
  - O kas man darbo, - atrėžė Rodrigesas.
  - Aš turiu jūsų žmogų. Jis vadovavo Kentauro Alfos kolonizavimui, ar ne?
  - Tai pakvieskit jį, - pabrėždamas kiekvieną žodį ištarė generolas. Kaip jis nekentė tų viskuo patenkintų civilių.
  - Negaliu. Jis nusigėrė, - drebantį pirklio veidą puošė plati taukuota šypsena.
  - Nesvarbu. Aš vis tiek noriu pamatyti savo žmogų, - Rodrigesas pašoko nuo krėslo. Jo balsas įgavo plieninį atspalvį.
  - Negalimas daiktas. Jis gi negyvai nusigėrė, - su aiškiu pasitenkinimu ištarė pirklys.
  - Tada lauk.
  - O pinigai? Aš gi pranešiau jums tokią džiu...
Toliau pratęsti storulis nespėjo. Plastišku rankos judesiu, generolas išsitraukė blasterį, ir ištaškė pirklio pilvą į skutus.
  - Atsiprašau sere, bet ką jūs padarėte? – eilinis buvo visiškai pasimetęs.
  - Nemokamą riebalų nusiurbimą, - sumurmėjo generolas. – Išmėžk jo liekanas iš mano kabineto.

Kitą dieną, generolas Rodrigesas pats nuvyko pas prezidentą ir raportavo apie operacijos “kolonizavimas” žlugimą. Bet prezidentas, rodos, visai nenustebo.
  - Tikrai? Patyrė visišką fiasko? Na, bet tai ne apokalipsė. O dabar teikitės manęs neužimti. Tuoj rodys mano mėgstamą filmuką.
Kaip tyčia ta serija buvo apie ateivių invaziją į Žemę. Tačiau niekas net ir nenutuokė, jog prezidento galvoje kažkas brendo. Taip, tikrai kažkas brendo.