dievdirbiai

pabundu... kvepia šienu ...
basos kojos geria spindinčius
ražienų lašiukus ...  ir
nedrąsūs vaikiškų dvaselių
piligrimai, smalsiai žvilgčiodami
pro dangaus kraštus, kruopščiai
dirba jiems paskirtą darbą –
surimtėjusiais veidais, įkaitusiais
nuo saulės... ryto saulės su
gaiviais rasos sapnais ... po
truputį atitraukia skaidrią dievlašių
užuolaidą delnais įsitvėrę
rausvasielių paukščių ... kvepia šienu...
dangiškais šiaudais groja
piemenys banguojančius žemčiūgus...
dv a sios d uo na k epam a r yt ais...