Nustoję galioti

Mes esame prekė, kurios galiojimo laikas pasibaigė. Niekam nereikalingi ir truputį pagedę... Kažkaip praradom paklausą ir likom visiškai užmiršti. Kai pradėjome nesuprasti, kodėl mumis niekas nebesidomi, netyčia nugirdom žmones kalbančius, kad mus reikėtų sumoderninti.

– Galbūt naujų etikečių, – sakė jie, – pagaminti? Galbūt daugiau spalvų? O gal žmones tiesiog sudominti šiuolaikiškesniais dalykais...

Iš pat pradžių šios naujienos mūsų nė kiek nenuliūdino. Netgi mąstėm, jog tuoj įgausim "naują veidą", nušvisim ryškiausiom spalvom, tapsim kosmopolitiškumo atspindžiu. Tuoj pat susiruošėm baroko, renesanso ir visas kitas senąsias, pilnas mūsų atvaizdų knygas atiduoti į makulatūrą, nes šiaip ar taip manėm, jog net bibliotekoms jos bus nebeįdomios.


– Ne, iš tiesų viskas tiesiog puiku, bet negi jūs nesuvokiat, kad tos pastraipos su komentaru apie angelus tikrai nereikia? Jie juk niekam nebeįdomūs! Mus turi skaityti – jei skaitys, reiškia – pirks, jei pirks, kaip suprantate, bus pelno ir naudos tiek mums, tiek jums. Taigi. Taip... taip... Jūsų asmeninė nuomonė mums rūpi, bet ne tiek, kad mes nepasiliktumėm teisės karpyti jūsų tekstų. Ne... ne, aš nekalbu su jumis grubiai. Tiesiog taip, kaip yra. O taip! žinoma, galite. Tik nepamirškite, jog mes lygiai taip pat galime straipsnio išvis nespausdinti. Taigi... Sutarta. Malonu, jog vienas kitą įstengiame suprasti... žinoma... tik pora eilučių...


Modernizavimo, kad ir kaip laukėme, nesulaukėme. Viskas tekėjo sena vaga, tiesiog pradėjom justi iki tol nebūtą tuštumą. Sėdėjau ir stebėjau, kaip ant manęs gula dulkės. Kasdien sekiau jų nebylų ir amžiną šokį. Ypač grožėjausi, kai jos sugaudavo ruoželį šviesos ir akimirkai jame sustingdavo. Tik po kiek laiko supratau, kad toks dienų leidimas reiškia, jog išties manęs niekam nebereikia ir gali būti, jog nebereikės. Mintis atlėkė taip staigia, jog nejučiomis žiobtelėjau, prisirijau galybę, ant mano veido lig tol nusėdusių dulkių ir ėmiau čiaudėti. Sutrikdžiau mirtiną tylą. Į mane sužiuro visi, taip pat jau spėję apsitraukti pilka laiko plėvele. Aš nenutrūkstamai čiaudėjau, kosėjau ir raičiausi. Pabandžiau nusijuokti, tačiau supratau, jog tuo tik dar labiau sustiprinsiu tuštumos pojūtį ir susivaldžiau. Vaje. Tikrai nesmagu.


– Ar kada nors klausaisi, ką aš kalbu? Man nieko nereiškia tavo diplomai, jei nesigaudai šiandieninėje rinkoje! Mes nebeturime laiko, o tu niekaip neįsikerti, ko iš mūsų prašo pirkėjas. Ne kažkokių sentimentalių sapaliojimų, o įtaigaus prekės pateikimo. Jie vartotojai, mes – tiekėjai. Mes darom, jie džiaugiasi. Jie duoda pinigus, mes juos pasiimam. Kiek tau laiko reikia tam suvirškinti? Aš jo tiek neturiu. Sukis, kaip išmanai, bet apsidairyk aplinkui – kam rūpi angelai? Bepročiams, kunigams ir psichoterapeutams. Viskas. Ar jiems skirta mūsų gamyba? Nė velnio. Man nerūpi, ar tu priklausai bent vienai iš mano išvardintų grupių. Aš tau moku, tu kuri dizainą. Jei tavo darbas tau atrodo kūryba, tai imkis matematikos, ar ko tik nori, bet padaryk tai, ką liepiu. Čia nėra derybų ir kompromisų. Pinigai nemėgsta kompromisų.


Žinot, iš tiesų susirūpinau, kai pastebėjau, jog išėjusių į gatvę mūsų niekas nebepastebi. Taip, po priepuolio nusprendėm pasivaikščiot šen bei ten. Niekas mūsų nebematė. Žingsniavom, pasikaišę padurkus ir susišiaušę plaukus. Taigi XXI amžius privertė. Niekas nesiėmė mūsų modernizuoti, tai pasigražinom patys. Šypsojomės ir dairėmės į vitrinas, kaip visi aplinkui. Tačiau niekas, NIEKAS neatkreipė nė menkiausio dėmesio. Gumulas gerklėje vis augo ir brinko. Nebešvytėjau, o gal tiesiog pats to ėmiau nepastebėti, nes gatvių vitrinos buvo ryškesnės, nei mes visi kartu. Ėmiau springti ir dusti iš jaudulio. Šaligatvis liejosi ir darėsi dar pilkesnis nei iki šiol. Tas pats jausmas apėmė mus visus. Atsispindėjom tik vienas kito akyse.


– Aš pavargusi, duok mamai bent truputuką ramybės! Ką papasakot? Ne... Ne... Susigalvok, ką veikti. Nebūk įkyri. Mokytojos paklausk, ar dar ko nors. Kas aš tau, enciklopedija? Žinau, bet tai visiškai nesvarbu. Taip, tikrai. Angelai, tai tokios būtybės, kurios senų senovėj išmirė. Ką sakai? Taip... kaip dinozaurai. Taip, taip seniai. Ką aš žinau, kaip atrodė? Internete paieškok. Toks kaip žmogus, tik su dviem sparnais. Nežinau, ar skraidė. Nu ir kas? Pingvinai irgi turi sparnus. Gerai... skraidė. Taip, tikrai. Ir su žmonėm turbūt draugaudavo. Gali būt. Kaip tik tu nori. Gali eit paieškot, bet manau, jau esi pakankamai didelė, tokiom nesąmonėm nebetikėti. Koks man skirtumas, ką tavo draugės matė. Aišku, kad meluoja. Tiek tai aš suprantu. Kokia čia plunksna?! Greitai mesk! Kokio šlykštynės balandžio. Susirgsi paskiau kokiais grybeliais ir dermatitais. Kur bėgi?! Mesk, sakau! Košmaras, kiek gi galima... Ateik čia su visais savo angelais!


Ir tada supratom, kas ne taip. Reikėjo kažkaip vėl tapti reikalingiems. Mums reikėjo ženklo, kuris kažkokiu būdu įtrauktų atgal į visuomenę. Ilgai mąstę, radom išeitį. Pradžioje ji atrodė kiek keista. Tačiau kvapas ore bylojo, jog mūsų galiojimo laikas baigėsi ir veiksmų imtis reikia būtinai ir tuoj pat. Mūsų nebetapė dailininkai, nebeaprašinėjo rašytojai ir pamiršo vaikai.

Niekieno nepastebėti įslinkome į parduotuvę. Išsyk darbo ėmėmės. Brūkšniniai kodai nuo prekių dingo pirkėjų akyse.

Buvo tikrai smagu. Savąjį nuplėšiau nuo makaronų įpakavimo ir prisiklijavau ant kaklo. "Pamirštųjų" vertė pastebimai kilo. Ir kai šypsodamiesi skridom pro kasų aparatus, negalėjom sulaikyti džiaugsmo, kaskart sukylančio pasigirdus tyliam "pyp". Visi aplinkui dairėsi. Tarp žmonių kilo sąmyšis, o mes tik zujom pirmyn – atgal, stebėdami skaičiukus kasų ekranėliuose. "5. 20 Lt", "1. 15 Lt", "0. 33 Lt". Nedaug? Atrodė pakankamai. Iki tol nieko bendro su pinigais nebuvome turėję. Žmonių reakcija žavėjo ne mažiau nei žybsintys skaičiai. Nesu tikras, kad jie mus pastebėjo, bet nuolatinis pypsėjimas jų akyse kėlė sąmyšį, o mūsiškėse – pasitenkinimo blyksnius.


– Taip, atsimenu, ką jis sakė, prieš mane atleisdamas: "Žinote, kolega, norėčiau jums pritarti, kad dvasinės vertybės yra neįkainojamos, tiesiog jų niekam nebereikia"

isspausdinta "literaturoj ir mene" 2004. 06. 18