Unikaliai apie unikalumą

Sekundės tikslumu manieji pirštų galai neritmingai barbena tamsaus medžio stalo kraštą. Žvilgsniu ne ausimis bandau įsiklausyt, kaip kas akimirką ant sienos krusteli tvirti laiko švytuoklės mostai už stiklo, reaguodama kaip kas sekundę išmuša niekad nebepasikartosiantis tik - tak.. Pakėlus galvą vėlgi žvilgteriu viršun, tarsi rodyklės rodytų ne valandas, o būsimas dienas, jų įvykius, datas. Rankai lėtai atsitraukus nuo renginiais nužymėto užrašų knygelės lapo, vėl priverčiu save susimąstyt, kas daugkart buvo apgalvota, sudėliota ir aptarta. Ranka impulso palytėta ima keverzot neaiškius kontūrus, kol nevalingai įsitraukus į šį menišką žaidimą imu regėti, kaip mažyčiam popieriaus lape ima ryškėti veido kontūrai pažįstamo žmogaus. „Reiktų uždėt šešėlį, čia galbūt patušuot, čia gal suliet švelniau, “ - kažin kas kalba galvoje? Pagal kieno ataidinčias mintis klusniai ranka vedžioja nedidelį grafito gabalėlį? „O kokios dailios akys.. “ - šypteliu ir geriau įsižiūriu virš lapo kiek nerimąstingai žvelgiančiam portretui – „Kaip seniai aš jas mačiau“. Galų gale pro rūsio arką įskrieja dar viena švelni oro banga. Žvilgteriu. Glotniai kavinės sienų akmenim plevena mistika, atsiremiu į vėsią atramą ir atsilošus leidžiu sau atsipalaiduot. Ne per toliausiai įsitaiso keleriais metais vyresnė kompanija. Jaučiu kaip ta  ramybė baigia mane persmelkti pusiau. Tuomet stebiu kaip vienas iš kompanijos lėtai iš kuprinės traukia diską. Nepraėjus nė sekundei patalpoj nuaidi kažin koks kriokimas. Hrr.. tiek jau to relax'o - sukeliu sulenkus kojas ant suolelio, atsukus nugarą džiovintų rožių puokštei žvelgiančiai žemyn. Tai kažkuo primena manąjį kambarį dabinta tuščia siena, užsimerkus popieriaus lapus plonyčiu delno kraštu pastūmiu tolyn.
O pogrindis čia buvo visada. Visada arčiau meno, arčiau, negu buvo manoma iki šiol. Vien tik išėję iš miesto gatvių dulkių debesies, pasineriam, kad ir nebūtinai ką nors nupirkt ar tai kaip daugelis mėgsta, užeit - išgert. Štai vasara, kurios galbūt neteks mums nė patirt, juk esam irgi žmonės, kai monotoniškai kartosis frazė: 'darbas, darbas, darbas.. ' Ir vis nepaisant to, kuriom nuostabiom vėsiom išvakarėm kartu vėl susirinksim leistis galbūt ne tiek kiek čia, tačiau visvien klausyti muzikos, kalbėt ar tai pabūti su draugais, galų gale atsipalaiduot ir atitrūkt, mes vėlgi belsimės į unikaliųjų požemių storas medžio duris, nedrąsiai rinksimės pabūt kartu, išgirdę tylų pogrindinių mūzų šnabždesį: "Pabūkim kitokie, tačiau kaskart išlikim savimi".