blablablabla.....

Kiekvieną rytą mano pėdkelnės daro mankštą, o aš net neturiu laiko pabėgioti nuoga su ašarom.. Tu vis klausi manęs kada aš tave pamilsiu, bet  tu žinai, kad ne, to nebus. Tu toks keistas  žodžių taupumu, lyg juos būtum  kaip pinigus pragėręs su pažymiais visokio luomo. Štai tu ir vėl pažvelgei, norėdamas mane sugundyti ir leisti sau patepti tavo lūpas klijais.  Kiekvieną dieną tavo kūną glamonėja prakaitas, tau jis patinka, galbūt labiau net už mane. Tavo akis dažnai tau net nepastebint laižo interneto programos. Skaudu žiūrėt man į tave kai tiek daug jiems leidi, o man net negali padovanoti bent vieno kilogramo žodžių. Na ir gerai man jų ir nereikia.
Staiga skaitytojas paklausė:
- Kokie mūsų santykiai?
- Keisti, bijom tampyti balso stygas, bijom vienas kitam į veidą pūsti deguonį, bijom net prisiliesti, kad santykiai nevirstu neapykanta vienas kitam.
Baimė dažnai mane raišioja savo geležinėm virvėm suriš ir vieną rytą, pasmaugs. Na ir gerai  smauk, kad ir šią sekundę, smauk greičiau. Nes nebegaliu pakęsti tavo žvilgsnio, kuris kasdien man murma į veidą maldavimus, ” pasilik ilgiau”, išdrįsk”, lyg poterius rožančiaus, kad jį išgirstų Mergelė Marija ir…bet…ai žinai, todėl nebekartosiu. Todėl smauk  na greičiau ir viskas aplinkui dings ir net tie švietimo norai patikrinti mūsų žinais. Jie moka labiau tamsą uždegti, kai saulė pateka abiturientui retai kam jie ką pašviečia nebent tik  minkštą vietą mokytojams už gerumą.. Ir dar drįsta vadintis “švietimo skyriumi”, vis kasdien keičiantys lemputės voltus, kad tik mokiniai apaktų viskuo net ir širdim kasdien tuksinčia be sustojimo. Švietimo skyrius kaip prezidentas Paksas ir net man mielas kompiuteris tai patvirtina.