nuo gyvenimo visa tai

akys gleivėm aptėkštos
blakstienos dėl sausros išbyra
rauda į vilną susisukus
iškąstos balso stygos jau
brendu basa ir kojos sminga
į abejingųjų ausų krūvas
veršiuko kraujas varva
nuo mano veido prakaulaus -
                            tai krikštas
dangus pravirksta jau
angelais nuogais ir be sparnų
o mįslės reinkarnuojas į naujas gleives
o upės tvinsta, kad nuplaut blakstienas

paviršiun burbulai iškyla
"sudie" taip ir nepasakiau