Amžinas laikinumas

Nepamenu - kam gimiau, kam gyvenu,
Tik pamenu tą patį paskutinį vaizdą,
Kai Saulė tyliai tarė išeinu,
O aš stovėjau galvą panarinęs
Tarp vėjo šuorų,
Tarp lašų lietaus
Ir tarp keistų minčių
Skendau ---

Dabar sklaidau senus aš laiškus,
Kuriuos tu parašei, kai dar buvai šalia -
Pačio pirmojo ženklai jau nebeaiškūs,
O paskutiniame raidžių išvis nėra -
Tai tik baltas skausmo lapas
Ir jame padėtas taškas,
Kuris reiškia pabaigą -
Be išeities...

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Kol gyveni, viskas laikina,
O tuo pačiu ir amžina -
Viskas - tik amžinas laikinumas...


2004 m, birželis