Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter








Vasaros naktys beprotiškai trumpos. Silpno vėjelio šiūruojamų smilgų šnabždesys, ausį rėžiantis svirplio smuikas, miesto žiburių šviesos, užliejančios dangų, kad net nesimato žvaigždžių. Žvelgiu į jo akis, stebiu jo profilį, bandau įsibrauti į jo sapnus… Tačiau galiu vartyti tik jo prisiminimus. Ten šiluma. Ir sumaištis.

*** Matau mus, einančius pažįstama gatve. Žingsnis po žingsnio ėjimas namo. Stengiamės įveikti tą trumpą distanciją, tačiau šliaužiam lyg maži nykštukai. Vienas žingsnis – vienas bučinys. Idiotiška matematika, pagalvočiau, tačiau mano cinizmas paskandintas Ramiajame vandenyne. Bučinukai tokie saldūs, tokie lengvi, lyg virptelėjimas drugio sparnais ***

Bučiniai svaigina. Jie kitokie dabar, veržlesni, atkaklūs, žinantys, ko nori. O aš svaigstu ir matau svaigstančią save. Jis užaugo, jis subrendo. Jis? Ar jo jausmai man? Nežinau, negalvoju, tik jaučiu, jaučiu žemę po kojomis, po to jau –ir visu kūnu, jaučiu jo rankas, prilaikančias liemenį, geriu jį visą, nes tokio jo ilgėjausi.
Ar galiu palyginti nežinomybę ir avantiūrišką pasitikėjimą juo prieš pora metų su dabartine būsena. Kodėl aš galvoju? Ar galima teigti, kad jei mintys stipresnės už pojūčius, mūsų veiksmuose per daug netikrumo? O gal tai žinojimo, tačiau ir laukimo potyriai?
Jaudinuosi, virpu, gal nuo šalčio? Gal žemė dar neįšilusi? Jis valdingas. Prisitraukia prie savęs, tačiau neleidžia nieko daugiau, kaip glostyti jo plaukus. Mažos garbanėlės, suteptos želė. Tokios, kaip ir tada.

*** Jo ranka neleidžia man eiti į savo lovą. Prisitraukia prie savęs. O aš per daug ir nesipriešinu. Gal kaip tik pirma pradedu nurenginėti, liesti, klysti, slysti… Jį jaudina ir jis pasiduoda. Tik bučiuoja. O šitai jis moka. Buvau pamiršusi jau tą skonį. ***

Mano rankos vis dar paklusnios jam. Nejaugi aš išskrisiu į palaimą, o jis taip ir liks čia. Nenoriu ir bijau vėl jo netekti. Beldžiuosi į jo mintis, tačiau vėl pasiklystu. Skrendu… Palaimoje, pasitenkinime. Antras užgimimas? O gal tai tik skolos, suteiktos prieš pora metų, grąžinimas? Žinau, kad dabar bus kitaip, kad už palaimos atodūsio liko mano leidimas ateiti į jo prisiminimus. Ir nežinau, ar kada nors man bus leista skaityti jo mintis. Nejaučiu jo kvapo, negirdžiu jo sapnų. Tik silpno vėjelio šiūruojamų smilgų šnabždesys, ausį rėžiantis svirplio smuikas, miesto žiburių šviesos, užliejančios dangų, kad net nesimato žvaigždžių.
2002-11-11 15:42
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 14 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2003-02-25 15:17
Mikalda
Gotje, tu nepakartojama.Tikrai beveik pajuntu tuos bucinius, apie kuriuos rasai:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-11-13 14:39
gotje
aciu. nors sitas turejo skrieti i siuksliadeze :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-11-13 10:47
Irna Labokė
Gerai rašai!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą