Gruodžio 6, Pirmadienis
Ryte Žilvinas paskambino ir pasakė, kad atvažiuos tik po pietų, tad nutariau su Tomu nuvažiuot pas Simą ir atiduot jam mašiną. Nenorėjau būti kaip nors su juo susijusi. Tomas nuvažiavo pirmas, kadangi dar turėjo apie kažką su Simu pasikalbėt. Praėjus valandai po to kai Tomas išvažiavo, išvažiavau ir aš. Atvažiavusi, mašiną palikau aikštelėje ir patraukiau link Simo kabineto.
Paskutinį kartą čia lankiausi prieš pamatydama tą vaizdelį, tad mane užplūdo bloga nuotaika. Įėjusi į vestibiulį pasisveikinau su keliais buvusiais bendradarbiais, užlipau laiptais ir nuėjau prie Simo kabineto. Jau norėjau atidaryti duris, bet išgirdau Tomo balsą ir sustingau:
− Na, bet vis tiek, niekaip nesuprantu, kaip tau šovė mintis paskolinti ne tik savo butą, bet ir savo lovą! Ir dar nepasakęs apie tai Agnei!
− Žinoma, dar ir tu mane pradėk kaltint. Labai ačiū!
− Na nepyk, bet pripažink, kad pats esi dėl to kaltas!
− Žinau, žinau... Ir tu taip pat žinai, kad man reikia tavo pagalbos!
− O tu taip pat žinai, kad to aš padaryti negaliu. Kai kas nors ištaria tavo vardą, Agnė tą žmogų taip nužvelgia... Juk tu nenori, kad ir aš su ja susipykčiau?!
− Tai pasakyk, ką man daryti?!
− Šiuo klausimu kalbėkis su Monika. Tik jai vienai leidžiama prasitarti šia tema.
− Manai nebandžiau? Su ja šnekėtis blogiau nei su Agne!
− Na tada nežinau…
− Tu turi man padėti! Agnė netiki nei vienu mano žodžiu!
− Aš tau pasakojau kaip mes susipažinom?
− Ne.
− Tai va, vieną kartą man stovint parduotuvėje, eilėje, kažkas sušuko „Agne! “ ir prieš mane stovėjusi mergina, o pasirodo tai buvo Agnė, atsisuko į mane ir pabučiavo. Ne šiaip, į žanduką, bet rimtai. Tas vyras, kuris šaukė jos vardą, nuėjo. O ji atsitraukė nuo manęs ir atsiprašiusi nusisuko. Tai matai... jai ne taip lengva patikėti kitų žodžiais, kai pati taip gerai moka apsimetinėti ir meluoti!
− Man nuo to nei kiek ne geriau!
− Ką jau padarysi...
− Dar turiu vieną viltį. Reikia sulaukti kol grįš Raminta, gal ji įtikins Agnę.
− O jei ne?
− Na, tuomet aš pats ją įtikinsiu!
− Manai, sugebėsi ją įtikinti?
− Pamatysi, ankščiau ar vėliau ji vis tiek bus mano!
Šito man jau buvo per daug. Su Tomo žodžiais „Jei ji tave išgirstų... “ įžengiau į kabinetą. Jiedu susižvalgė, o aš paklausiau:
− Tomai, tu dar ilgai?
− Ne, jau tuoj einu.
− Aš laukiu.
Tomas atsistojo ir atsisveikinęs su Simu priėjo prie manęs.
− Ilgai ten stovėjai? – paklausė, kai išėjome pro duris.
− Pakankamai, - ištariau ir nulipau laiptais.
Pas Moniką važiavome tylėdami, tik lipant laiptais Tomas ištaria:
− Kodėl tu negali jam atleisti?
− Jam juk atsakei, negi negali atsakyti sau? O gal pats netiki savo žodžiais?
− Agne, nepyk.
− O yra dėl ko?
Su šiais žodžiais paskambinau į duris ir po kelių akimirkų jos jau buvo atidarytos. Pasisveikinusi su Monika, įėjau į vidų. Kadangi Monika jau buvo susiruošusi, nieko nelaukę išvažiavome. Kol keliavome, niekas be Monikos beveik nešnekėjo. O kai kavinėje susėdome prie staliuko, įsivyravo tyla. Galų gale Monika neištvėrusi paklausė:
− Kas po velnių jums atsitiko?
− Nieko, Monika, nieko neatsitiko. Tiesiog netyčia išgirdau tavo brangiojo vyrelio ir Simo pokalbį, - atsakiau aš.
− Ojei... Ir ką gi jiedu prišnekėjo?
− Nieko ypatingo, Tomas tiesiog papasakojo Simui kokia aš esu melagė, o Simas prisiekė Tomui, kad aš būsiu jo! – Monika nužvelgė Tomą tokiu žvilgsniu, kad man net šiurpuliukai per kūną nuėjo.
− Tai sakai melagė? Įdomu...
− Apskritai, ko jūs prie manęs kimbant? - staiga įsiterpė Tomas. – Kai tu kalbi su Agne, aš nesikišu. Tikrai, galiu įsivaizduoti ko jūs ten prišnekat, bet aš tyliu ir nieko neklausinėju. Tad būkit geros ir nesikiškit į mano ir Simo pokalbius!
− Atsiprašau, bet aš prisiminiau, kad dar nesusiruošiau sutikti Žilvino, taigi aš jau eisiu.
− Monika, palauk, - prie manęs, jau stovėjusios prie durų, pribėgo Tomas. – Žinau, kad pyksti ant manęs, bet nepyk bent jau ant Simo. Ant jo pečių užgriuvo jau ir taip per daug tavo pykčio.
− Kada man reikės pas jį nuvažiuoti ir pasirašyti tuos dokumentus?
− Rytoj ryte. Jei kas pasikeis, tai jis tau paskambins.
− Iki! – sušukau Monikai ir išbėgau pro duris.
Grįžusi namo pradėjau ruošti valgyt, nes netrukus turėjo atvažiuoti Žilvinas. Vos pradėjusi pjaustyti mėsą išgirdau durų skambutį. Žvilgtelėjusi į laikrodį ir nusprendusi, kad Žilvinas šįkart atvyko gerokai per anksti, nuėjau prie durų ir žvilgtelėjusi pro akutę išvydau didžiulę puokštę rožių. Kad ir kaip besistengiau, žmogaus, kuris laikė gėles, veido neišvydau. Tada atidariau duris.
− Sudainuočiau „Atleisk man“, bet ypatinga klausa negaliu pasigirti...
− Ir vėl tu?! Negi negali palikti manęs ramybėj?!
− Tu juk pati išgirdai kaip aš prižadėjau Tomui, kad būsi mano! – nusijuokė Simas.
− Eik lauk!
− Na būk gera, nepyk ant manęs. Jei tau nuo to geriau, aš galiu ir atsiklaupti! – pasakė klaupdamasis
− Stokis ir išeik. – nenusileidau aš.
− Žinai, tada, kai pasakiau, kad tu būsi mano, aš greičiau garsiai išreiškiau viltį, o ne mečiau iššūkį tavo laisvei!
− Man visiškai nesvarbu ką tu tuo norėjai pasakyti! Dabar, kai pasiaiškinai, gali išeiti. Aš laukiu svečių.
− Galima klausimą?
− Jei po to išeisi, taip.
− Gerai, pažadu, kad gavęs atsakymą išeisiu. Ko būtent tu lauki?
− Koks tau skirtumas?!
− Tu pažadėjai…
− Laukiu draugo!
− Draugo ar draugės?
− Nuo kada tu turi teisę kištis į mano asmeninį gyvenimą?!
− Draugo?
− Taip! – nei kiek nesutrikusi atrėžiau jam.
Skausmo iškreiptu veidu Simas apsisuko ir išėjo. Jam einant pro duris jau norėjau sugriebti jo ranką ir jį sustabdyti, bet prisiminusi jo atliktus darbelius, susivaldžiau. Nemėgstu skaudinti žmonių, bet dar labiau nemėgstu kai jie skaudina mane.
Vėl grįžau prie kepsnių, gėles palikusi prie durų. Kai pašoviau kepsnius į orkaitę vėl suskambo skambutis. Greit nusiploviau rankas ir su rankšluosčiu rankose nubėgau prie durų. Šįkart už durų stovėjo Žilvinas, rankose jis laikė vieną rožę. Duris atidariau juokdamasi. Žilinas, išvydęs rožių puokštę prie durų, taip pat pradėjo juoktis.
− Reikėjo įspėti, kad pas tave galima nešti tik dideles puokštes!
− Tiek to, neįsižeisiu ir tavęs už durų neišmesiu.
Nusijuokėme ir apsikabinome. Jau seniai buvau jį mačiusi, tad pamiršau koks jis mielas. Kai Žilvinas nusirengė, mes nuėjome į virtuvę, kur aš toliau ruošiau vakarienę. Darydama valgyt, papasakojau Žilvinui ko čia jį pasikviečiau. Ir jis manęs nenuvylė, man pagelbėti sutiko su didžiausiu džiaugsmu.
− Tai man tereikės apsimesti tavo vaikinu? Nebus sunku...
− Ir tau reikės pradėti nuo rytojaus.
− Ir ką aš rytoj turėsiu daryt?
− Turėsi palydėt mane pas Simą, po to ateit pasiimt, tada aš jus ir supažindinsiu.
− Tai sakai kankinimai prasidės nuo rytojaus?
− Būtent!
Persimetėme dar keliais žodžiais ir sėdome vakarieniauti. Tik pradėjus valgyt supratau kokia aš išalkus, juk šiandien pietų tai nevalgiau!
Po vakarienės suploviau indus ir išviriau mums abiems po puodelį kavos. Prie kavos Žilvinas papasakojo apie save ir savo panelę. Papasakojo kaip sekasi mano tėvams, nes jau seniai pas juos lankiausi. Po to pradėjome pokštauti.
Kai jau buvome gerokai įsilinksminę suskambo durų skambutis. Aš pašokau ir nubėgau jų atidaryti. Už durų stovėjo paštininkas su registruotu laišku. Aš paėmiau laišką ir pasirašiusi uždariau duris.
Grįžusi į kambarį atsisėdau ant sofos ir, Žilvino paraginta, atplėšiau voką i pradėjau garsiai skaityti man atsiųstą laišką:
„Nežinau, galbūt sakydama, kad lauki vyro, tu juokavai, gal būt tiesiog norėjai mane įskaudinti ar paerzinti. Jei taip, tai savo tikslą pasiekei. Štai dabar, aš sėdžiu namie ir nerandu sau vietos, galvodamas, kad tu sakei tiesą, kad dabar kažkas sėdi šalia tavęs, žiūri į tavo akis ir mato jose savo atspindį, kaip kažkada aš matydavau savąjį. Nerandu sau vietos įsivaizduodamas kaip jis girdi tavo juoką, mato tavo šypseną. Aš kraustausi iš proto žinodamas, kad jis jaučia tavo kvapą, tavo rankų prisilietimus.
Rašau todėl, kad paskambinti negaliu – mano balsas per daug dreba; atvažiuoti pas tave taip pat negaliu – tu manęs neišklausysi, o gal ir neįsileisi. Tik taip tu nematai mano išbalusio veido, paraudusių akių, drebančių rankų.
Žinau, tu to nepadarysi, bet vis dėl to prašau – išgelbėk mane nuo šito. Man tereikia vieno tavo žodžio, man tereikia, kad tu pasakytum, kad pajuokavai arba, kad jis tėra tavo brolis ar šiaip giminė.
Aš tenoriu, kad tu žinotum jog aš tave myliu. Myliu beprotiškai ir besąlygiškai. Tu net neįsivaizduoji kokią dovaną man padovanotum pasakiusi, kad ir tu mane myli. Žinau, kad šito nepasakysi. Bet aš palauksiu. Aš lauksiu tiek, kiek reikės. Kol tu suprasi ir patikėsi mano žodžiais.
Su meile
Simas“
Perskaičiau ir nutilau. Nutilau ne tik aš, bet ir Žilvinas. Susimąsčiau: pasiekiau savo, vos pasakiusi, kad susitinku su vyru. Kas bus, kai jis pamatys Žilviną?
− Arba jis geras melagis, arba beprotiškai tave įsimylėjęs vaikinas, padaręs klaidą arba, kaip jis sakė, kažkam paskolinęs savo butą, - nutraukė mano mintis Žilvinas.
− Arba žmogus, kolekcionuojantis moteris, pasiguldytas į lovą.
− Gal ir tavo tiesa...
− Jo žodžiai tai tik įrodo... Gal nori dar kavos? – pasistengiau nukreipti kalbą, nenorėjau rizikuoti būti Žilvino perkalbėta, žinojau, kad jis tai puikiai sugeba.
− Gal tiek to. Jau eisiu miegot. Pavargau, - Žilvinas atsistojo ir priėjęs pritūpė prie manęs ir paklausė – Tu įsitikinusi, kad to nori?
Nenorėjau daugiau kalbėti, todėl tik linktelėjau galvą ir nusišypsojusi pasakiau „Labanakt“. Jis man atsakė ir nuėjo į vonią praustis.
Kol Žilvinas prausėsi, paklojau jo lovą ir nuėjau pakloti savosios. Kai jis jau gulėjo lovoje, o aš buvau persirengusi ir nusipraususi, kilo mintis nueiti ir paėmus laišką, dar kart jį perskaityti. Kai laiškas jau gulėjo mano rankose ir aš sėdėjau ant lovos, nusprendžiau, kad skaityti neverta, aš kuo puikiausiai žinau, kad čia melas ir visiškai nenoriu tuo melu patikėti. Laišką įdėjau į stalčių ir nuėjau miegoti.