dar virš upės, virš miško juostos
nelemties ir lemties sapnais
mūsų temstantį dangų glosto
juodas gandras juodais sparnais
niekuomet neprarasim vilties
mūsų balsai atskris iš nakties
pro putojantį eterio ūžesį
tartum paukštis nutūps ant peties
ir išgelbės mus nuo mirties
arba permaldaus lemtį įtūžusią
ir paklausius ar garsiai skambėjo
pamiškėm pro apleistus kapus
iškeliausim kur ilsisi vėjai
kai nudrasko nuo medžių lapus