Everytime

Vieninteliam muiluotam kambary
Teka vanduo, pamiršęs skaitiklius
Nuogas kūnas nugali vandens įtempimo jėgą
Tai tavo poezija, moterie, tavo poezija...

Raudonis ir gundo, ir gąsdina -
Pirmąkart daug kas baisu,
Net bėgti,
Nors bėgimą ir pasirenki pats

Dvelkia vėluojančiu žydėjimu, nes, sako,
Kartais pavasaris ateina rudenį, sako

Kažkas dainuoja po srove - girdisi pro plyteles
Kortų nameliuos gyvena dvidešimt pirmo amžiaus žmonės
Žodžiai užstringa pelių urvuose, bet melodija:
Tai tavo poezija, moterie, tavo poezija....

Ar užrakinai duris?
O ar norėtum, kad tau užrakintų kitas?
Raudonis sustingsta, nes ir jo durys užsklęstos,
Todėl šiandien jis nepasieks chemikalų
Todėl šiandien taps rytoj ir vakar
Nepaslysk ant muiluotų grindų, nes
Tai tavo poezija, moterie, tavo poezija...