*

Stovėk, žmogau, į tiltą atsirėmęs,
Stebėk kaip bėga ašaros ir tirpsta vandeny.
Jis vienas džiaugias tavo liūdesį atėmęs,
Nes mano, kad sraunia tėkme tiki.

Pakalbink storą knygą naktį,
Išgirsk jos balso aidą, veriantį mintis
Ir dedantį lentynon, kol nespėjo dar sušlapti
Nuo liūdesio… jis uždengia akis…

Rašyk į sąsiuvinio lapą
Tamsia nuo panikos spalva.
Tau vakar šito rašto trūko, šiandien nepakanka,
Kodėl staiga sakai “gana” ?

Paimk, žmogau, į ranką savo Lietų
Ir švelnų bučinį nusiųsk…
Alsuos ramiai, lyg visą naktį glamonėtas…
Šįvakar mirs, ryt naujas bus…

Tačiau rytoj jis bus šiltesnis
Ir tavo sielą džiugesiu ganys.
Lietus užmigs, taps nakčiai nuolankesnis,
Kol, pagaliau, iš jo paliks tik užmiršta mintis…