Žolynėlis

Tik vasara įšoko – žolė dievus praaugo
per šakių įžūlumą. Viksvas budėt pastatė
sargybiniais barzdotais. Dagys maknoja raugą,
įsegdamas po ežį. Išraudo besarmatis,

sutikęs dobilėlį. Penkis lapus iškarpė
smuikelyje žiogaitis. Iš pienių spaudžia vyną,
pabąlusį iš baimės. Šalpusnį devyndarbį
uždusino nektaras. Bites šešias pelynuos

nugirdė aromatas. Apsuko galvas jaunas
vidurdienio šokdynės. Pastogėj dalgį ima
pūslėtos tėvo valtys. Ant ašmenų apspjauna,
gesina sidabrinį. Tuščiu pilvu vežimas

sukramto varnalėšas. Į žalią jūrą plaukia
grėbliai ir plieno triušiai. Balta mirtim per žalią
klūpdina prie altoriaus. Visus, kurie iš lauko
į rojų paskubėjo. Netilpo Viešpats salėj

jau kupetos vilioklės. Kerais, kvapais vilioja
jausmus pasibadyti. Žiedais uždegt papartį
komunijos žolėse. Sudilgo kojos kojas,
į lūpas skęsta lūpos, kad žodžių neištartų
po pirmo karto...