Agota: II dalis

Kai tėvai Agotą rado jos širdis buvo beveik sustojusi, tačiau likimas šiai panelei yra pateikęs kitokia jos gyvenimo pabaigą. Pragulėjusi dvi savaites reanimacijoj, ji pagaliau buvo išleista namo. Tačiau gydytojai griežtai uždraudė jai kur nors išeit vienai ar apskritai likti namie vienai. Tad dabar jos nelaimei ji visada turėdavo būt ten kur yra žmonių, kad vėl nepadarytų kokios kvailystės. Taip pat kasdien pas ją pradėjo vaikščiot psichologas. Tik iš šio psichologo maža tebuvo naudos. Kai jis ateidavo ji tiesiog sėdėdavo ir žiūrėdavo į sieną, nepratardama nei žodžio. Taip ji išgyveno visą mėnesį, per visą šį laiką jos neapykanta žmonijai dar labiau išaugo. Ji negalėjo jiems atleist už šią izoliacija ir už tai, kad išgelbėjo jos sumaltą kūną iš mirties, nes jos siela jau seniai buvo mirus.
Ir vis dėlto praėjus mėnesiui jai buvo leista išeit vienai. Pirmoji vieta kur ji patraukė buvo jos mylimas parkas ir mylima vietelė, kur ji su savo skausmu galėdavo pabūt viena.
Pagaliau ji jau buvo čia. Atsisėdo. Išsitraukė cigaretes, kurių visa mėnesį nematė ir užsidegus vieną, atsigulė ant žolės. Užsimerkusi ji galvojo kaip jai čia gera ir būtu su mielu noru pasilikusi čia visą laiką, bet...
- Ar tu žinojai, kad rūkymas kenkia sveikatai? Ir tavo grožiui? - pasigirdo balsas šalia.
- Ir vėl tu? Ko tau riek iš manęs? Negi negali atstot? Man jau gana, namuose turiu kęst tą sušiktą draugiškumą, todėl būk malonus dink man iš akių, - nepažystamojo pasirodymas labai sunervino Agotą ir be to sutrikdė jos ramybę.
- Na malonu, kad prisiminei mane. Beje jei tau įdomu aš vardu Pijus, - vaikinas vis neatstojo nuo jos.
- Jo jo labai man įdomu koks tavo vardas, tiesiog mirštu iš to įdomumo. Tai gal jau gali dingt?
-Ne, negaliu, - staiga pasikeitęs jo balso tonas, suįžūlėjo, - kodėl tiek laiko aš tavęs nemačiau?
- O ką tau įdomu labai? - atrodo, kad Agotos balsas ėmė švelnėti.
- Taip labai įdomu.
- Sėdėjau užrakinta namuose, - staiga jos akys sužaižaravo ir veide pasimatė baisus įsiutis, - sėdėjau, nes norėjau numirt ir tėvai, bei gydytojai manęs neišleido. O dabar dink man iš akių, nes aš noriu pabūti viena. Dink, staigiai dink! Man bloga nuo tokių draugiškumų. Eik velniop nevaidinęs čia draugo. Aš neturiu draugų ir man nereikia, kad kažkoks paskutinis daunas man draugus vaidintų, supranti? Dink! - ji pargriuvo ant žemės ir atrodė tuoj pradės verkt, tačiau prisiminus senai duotą pažadą susitvardė. Ji juk niekada nerodys savo ašarų tokiom žmogystom!
Ji praklupėjo kokias 10 minučių, o Pijus visą laiką stovėjo šalia ir žiūrėjo į ją. Iš jo veido menkai te galėjai suprast ką jis dabar galvoja. Ar gailisi jos? O gal mano, kad ji yra šlykštus padaras? Iš tikro jo veidas buvo baltas ir nuo Agotos išsišokinėjimų mažai tepasikeisdavo. Galima būtų pasakyt, kad Pijus, vaikinukas stovintis prieš šią palūžusią būtybę, buvo visiška jos priešingybė. Jis nerodė savo jausmų, jo veidas niekada nepersikreipdavo nuo šypsenos ar skausmo. Jis tik ramiai stovėdavo ir žiūrėdavo. O Agota, ji juk buvo ūmi. Kiekvieną savo nepasitenkinimą išreikšdavo garsiai ir jos veide kiekvieną kartą atsispindėdavo jos vidinė būseną. Tačiau kaip ir Pijaus veide niekada negalėdavai rast šypsenos. Jai nebūdavo dėl ko šypsotis. Gal net ir nuo to šypsojimosi ji būtų greičiau apsivėmusi, nei jai būtų palengvėja.
Pagaliau Agota atsisėdo, apsikabino kelius ir pradėjo linguot, nerviškai ir ritmingai.
- Kodėl visada taip? - staiga ji prakalbo, - kodėl visada turiu kentėti aš?
- Kas prašneko? - lyg ir pašaipiai paklausė Pijus.
- Nenori nesiklausyk! - atrodo ji vėl užsiplieskė, - pats neatstoji nuo manęs.
- Taip neatstoju, nes tu man per daug įdomi, kad aš atstočiau.
- Kas aš tau? Bandomasis triušis? Koks nors kurį tu gali stebėt? O pastebėjas daryt išvada, kad žemėje vis dar yra nesveikų žmonių? Ką? - dabar Agota jau šaukė ant jo, jai buvo pikta ir kartu graudu, bet dėl ko ji taip jautėsi, negalėjo suprast pati, - aš tuoj vemsiu, man bloga.
- Eik, vemk už to medžio, - parodė Pijus.
- Ačiū, susirasiu kaip nors pati, - ji atsistojo ir pradėjo eit. Tačiau suklupo. Pijus atėjo ir padavė jai ranką, ji padavė jam savąją. Ir tada kai Pijus pažiūrėjo į jo ranką, pirmą kartą per jų pažintį jo veidą perkreipė siaubas.
- Ką tu sau pasidarei? - vos sugebėjo pasakyt jis.
- Ne tavo reikalas! Ne tavo reikalas! - ji ištraukė savo ranką ir pradėjo bėgt. Ji bėgo tiek kiek galėjo jos pavargusios ir sustingusios kojos. Tačiau supratus, kad Pijus jos nesiveja. Ji nustojo bėgus. Dabar ėjo ramiai ir galvojo.
“ Kas jis toks? Kodėl jis? Kažkas čia ne taip. Man reik daugiau jo niekada nebematyt gyvenime. Viskas daugiau aš niekada čia nebegrįšiu, nenoriu... ” Tačiau Agota tik priėjus prie namų suprato jog taip staigiai pabėgus nuo jo ji paliko visus savo daiktus ten.
Ji atsisėdo ant laiptų ir pradėjo galvot. Galvot apie tai, kad ji turės ten grįžt, bet ne šiandien, tik ne šiandien. Jeigu ji dabar jį sutiktų Agota suprato jog Pijus galėtų ją galutinai palaužt. Na gal ne tiek kiek palaužt, bet... Ne ji norėjo nuvyti tas mintis nuo savęs kur nors toliau. Ten kur niekas jų neberastų, net ji pati. Ji juk neturi draugų ir iki šiol jai taip buvo geriausia, o dabar? O dabar kažkokia žmogysta verčia ją drebėt nuo neapsakomo jausmo. Ji net pati nesuprato ar tai ramybės jausmas ar kažkokio sielvarto ir baimės. Na gal rytoj ji sužinos geriau, o šiandien, šiandien jai atėjo vėl laikas kovot su pasauliu. Grįžt namo ir kęst šias žmogystas, kurios nesuprato jos, o be to pačios Agotos manymu net nebandė to padaryt.
Šiandie tikriausiai buvo pirmoji diena kada Agota grįžus namo nebėgo pjaustytis rankų ar dar kaip nors save žalot ir naikint. Ji tik nuėjo į savo kambarį įsitaisė į seną fotelį kambario kampe ir prasėdėjo ten iki tol kada atėjo laikas gult. Tačiau šiandien kaip niekad ji nenorėjo eit miegot, mergaitė suprato jog ryt ji turės ten grįžt, o to ji labiausiai nenorėjo.
Taip ji ir užmigo su šiom mintim apie rytdieną, apie Pijų ir apie save.