Niekam neskolink savo lovos, 10 skyrius

Gruodžio 5, Sekmadienis

  Atsibudau, ir susisukusi į kamuoliuką pragulėjau dar kelias minutes. Taip nesinorėjo lipti iš lovos, čia buvo taip šilta, o vos tik nuklosiu antklodę kūną apims žvarbi vėsuma. Bet vis tiek, ankščiau ar vėliau turėsiu tai padaryti, taigi iškišau vieną koją, bet iškart paslėpiau ją po antklode ir nusipurčiau: šalta. Tada sukaupusi visą drąsą nusimečiau antklodę ir kaip kulka nulėkiau į vonią, kur kabojo mano šiltasis chalatas. Įbėgusi, greitai apsisiaučiau juo ir atsisėdau ant vonios krašto.
  Šalta… Net ir mano šiltasis chalatas šaltas. Žinau, kur galėčiau sušilti, bet man tai neprieinama, dabar ten tikriausiai šildosi kita moteris… Mano Simo glėbyje… Ne! Dabar jis jau ne mano Simas… Dabar jis jau Jos Simas…
  Nuvijau šias mintis šalin ir nuėjau į virtuvę. Išsiviriau puodelį kavos, juk reikėjo kažkaip sušilti. Išgėrusi kavą, nuėjau nusiprausti ir apsirengti. Tada pasiklojau lovą ir pasiruošiau pusryčius. Vos pradėjus valgyt, pasigirdo durų skambutis. Nuėjau prie durų tikėdamasi išvysti arba Moniką, arba dar vieną Simo puokštę.
Atidariau duri ir… spėkit ką ten išvydau! Už durų stovėjo pats „šiltasis glėbys“! Viduje nusijuokiau ir ištiesiau ranką, kad uždaryčiau duris. Tačiau man nepavyko, likus gal dešimčiai centimetrų jis duris sustabdė ir vėl jas atidarė.
  − Galiu užeiti? – jau žiojausi sakyti, kad esu užsiėmusi, bet jis mano atsakymo nelaukė ir įėjo į vidų.
  − Aš užsiėmusi! – vis dėl to pasakiau, kai jis uždarė duris.
  − Aš ilgai netrukdysiu, tik noriu tave priversti mane išklausyti!
  − Aš jau viską, ko man reikia išgirdau… ne tik išgirdau, bet ir pamačiau!
  − Bet manęs tu nematei!
  − Man užteko ir to ką pamačiau!
  − Agne, prašau išklausyk mane. Jeigu tu negali patikėti žodžiais kuriuos aš tau sakau… Tada atleisk man! Man nesvarbu kaip ir kodėl, aš tik noriu, kad tu grįžtum pas mane. Aš mirštu negirdėdamas tavo juoko, nejusdamas tavo lūpų, nematydamas tavo akių!
  − Keista, kad dar nenumirei… - sumurmėjau.
  − Negi taip sunku patikėti, mano žodžiais? Negi tavo pasitikėjimas manimi taip staiga dingo? – tęsė savo tiradą Simas, nekreipdamas dėmesio į mano pastabą.
  − Nori pasakysiu, kodėl negaliu patikėti tavo žodžiais? Įsivaizduok. Vaikštai, na tarkim Klaipėdos gatvėm, nusiperki keletą smulkmenėlių sau, taip pat kažką nuperki žmogui, kuris užima visą tavo širdį, visas mintis. Nežmoniškai jo pasiilgsti ir grįžti namo keliom valandom ankščiau, neįspėdamas jo, norėdamas jam padaryti malonų siurprizą. Pirmiausia užvažiuoji pas jį į darbą, bet ten pasako, kad jis jau namie. Tada kuo greičiau grįžti namo. Bet ten duris atidaro… pusnuogis meilužis. Va tada sudūžta tavo širdis. Į milijonus smulkių dalelių subyra meilė, švelnūs žodžiai, tikėjimas juo. Tuomet dingo viskas, viskas kas buvo susiję su tavimi! Dingo pasitikėjimas tavimi, dingo tikėjimas kiekvienu tavo žodžiu.
  − Viskas? Negi meilė gali taip staiga dingti? – paklausė jis. Norėjau surikti jam: „Asile! Negi nesupranti, kad aš kankinuosi tik todėl, kad beprotiškai tave myliu, kad niekaip negaliu šios meilės išrauti iš savo širdies! “. Bet aš jam nieko neatsakiau tiesiog žiūrėjau jam į akis ir tylėjau.
  − Ne. Tu nemylėjai manęs, jei negali manim patikėti, jei tau mano žodžiai nieko nereiškia. Jeigu norėjai išsiskirti ir ieškojai preteksto, kad skyrybos įvyktų dėl mano kaltės, tai taip ir reikėjo sakyti!
  Nuo pat mūsų pokalbio pradžios buvau suirzusi, bet dabar tiesiog pasiutau. Prisiminiau žiedą, kuris vis dar buvo ant mano piršto, nusiėmiau jį ir, sviedusi Simui į veidą, surikau:
  − Išeik! Tučtuojau išeik! Ir daugiau niekada čia negrįžk! Niekada!
  − Agne, atleisk, aš nenorėjau… - pradėjo atgailauti Simas.
  − Tučtuojau išeik!
  Jis apsisuko ir nevilties iškreiptu veidu išėjo. Aš užtrenkiau duris. Po to pagriebusi žiedą nuo grindų, atlapojau duris ir žiedą numečiau netoli Simo. Nemačiau, ar žiedą jis paėmė ar paliko gulėti ant žemės. Uždariau duris ir nuėjusi į virtuvę atsisėdau. Susimąsčiau.
Negi jis iš tikrųjų manė, kad aš jo nemyliu? Negi aš padariau ne viską, kad jis suprastų, jog yra vienintelis mano širdyje? Gal būt aš kalta dėl to kas įvyko? Juk jei jis manė, kad aš jo nemyliu, tai… Ne! jis žinojo, kad aš jį myliu. Aš jam kartodavau tai nuolat, rodžiau tai kaip tik mokėjau. Jeigu jis buvo toks aklas ir to nematė, tai jo bėdos, o ne mano!
  „Gerai, aš tau įrodysiu, kad tavęs nemyliu! “ – nusprendžiau ir nuėjau prie telefono. „Tomas jo nepažįsta, o Monika tikrai neišduos! “ – dar pagalvojau prieš paimdama ragelį ir surinkdama Žilvino numerį. Po kelių signalų pasigirdo Žilvino balsas:
  − Klausau.
  − Sveikutis, Žilvi! – pasisveikinau.
  − Laba, laba! Seniai matyta ir girdėta! Ir kuo aš nusipelniau tokios malonės?
  − O gal aš šiaip paskambinau, norėdama paklausti, kaip sekasi mano mielam pusbroliui!
  − Na, tavo mielam pusbroliui sekasi labai neblogai.
  − O jo dailiajai panelei?
  − Irgi neblogai – nusijuokė jis.
  − Klausyk, jei tu nesi labai užsiėmęs, tai galbūt galėtum pas mane kokiai savaitei atvažiuoti?
  − Na va, taip ir maniau, kad neskambini be reikalo! O man atvažiuoti reiktų vienam ar su Inga?
  − Būtų geriau be Ingos…
  − Ir gal galėčiau sužinoti šio apsilankymo priežastį?
  − Negi negalima savo pusbrolio pasikviesti be jokios priežasties?
  − Na, jeigu pusbrolis kviečiamas be panelės… Juk kiek pamenu, tau ji patiko?
  − Taip! Man ji patinka! Tiesiog norėčiau, kad apsilankytum be jos!
  − Kažkas atsitiko?
  − Galima ir taip sakyti…
  − Ir tau reikia mano pagalbos?
  − Mhm.
  − Na gerai, rytoj atvažiuosiu, gyveni ten pat?
  − Ne. Pameni, kur gyveno Monika? Tai va, dabar ten gyvenu aš.
  − Pamenu, pamenu… Tai tu dabar atsikraustei pas ją?
  − Rytoj papasakosiu, gerai?
  − Na gerai, iki!
  − Iki!
  „Dabar eilė kankintis tau“ – pagalvojau, padėjusi ragelį.