Nesinorėjo nei kvėpuoti, nei girdėti, nei žiūrėti...

Jaukus sekmadienio vakaras... Lauke mielai šilta po neseniai pasibaigusio vasaros lietaus. Sėdžiu stilingoje lauko kavinėje ir ramiai gurkšnoju vaisinę arbatą, stebėdama praeinančius pro šalį žmones. Visi jie atrodo labai panašūs: laimingi, besišypsantys, vasariniais linksmais drabužiais, galvojantys apie gražią, šviesią rytdieną.
  Minutėlei atitraukių žvilgsnį nuo praeivių ir tai, ką pamatau, mane labai nustebina. Prie nedidelio staliuko, nepigios kavinės kamputyje sėdi moteriškė... Geria mineralinį vandenį, žiūri į laimingus žmones ir retkarčiais nusišypso besijuokiantiems vaikams. Jos išvaizda skiriasi nuo kitų lankytojų. Moteris vilki seną, sunešiotą, nešvarią striukę, ant galvos didelė vilnonė kepurė ir storas šalikas (vidury vasaros...). Nenaujos didokos kelnės uždengia didelius, suplyšusius vyriškus batus. Veidas purvinas, pavargęs; bet tos moters akys... tokios pat, kaip ir jos vos matoma šypsena-švelnios ir pilnos gerumo. Prie moters stovi didelis krepšys-visas jos turtas...
  Išgirstu, kaip padavėjos kalbasi apie neįprastą kavinės svečią.
    Pasirodo ši moteriškė lankosi čia vos ne kasdien. Ji negalinti sau leisti čia išgerti netgi arbatos, taigi padavėjai visados pavaišina ją stikline mineralinio vandens. Niekas benamės iš kavinės nė nebando varyti, nes kažkada ji ateidavusi čia ir pietauti ir vakarieniauti kartu su visa šeima. Ši kavinė yra jai paprasčiausiai kaip namai, kurių ji jau nebeturi...
  Deja, likimas leido jai mėgautis prabangiu gyvenimu tik iki tam tikro laiko...
  Emilija gimė netoli Vilniaus. Savo gražiąją vaikystę praleido dideliame name su sodu, linksmai žaisdama su savo pusseserėmis ir pusbroliais.
  Mokyklą baigė vien geriausiais pažymiais ir nesunkiai įstojo į savo išsvajotą psichologiją.
  Studentiškas gyvenimas merginai labai patiko. Mokslai sekėsi puikiai, taigi prie knygų neteko praleidinėti daug laiko. Beveik kasdien Emilija lankėsi diskotekose, dalyvavo įvairiuose renginiuose.
  Vieną penktadienio vakarą panelė susipažino su Roku-savo būsimu vyru. Tai buvo pirma jos tikroji meilė.
  Rokas irgi buvo kilęs iš pasiturinčios šeimos; mokėsi medicinos fakultete ir svajojo tapti vaikų chirurgu.
  Pradraugavusi metelius pora susituokė. Emilijai buvo 21 metai, Rokui-keleriais metais daugiau.
  Iki studijų pabaigos jaunųjų gyvenimas klostėsi linksmai. Savo mažame, tėvų dovanotame butuke, jie dažnai rengė vakarėlius, kviesdavosi draugų, kartais pasikviesdavo vakarienės savo tėvus bei senelius.
  Apginusi bakalauro diplomą Emilija pastojo. Rokas užsidirbdavo pakankamai pinigų, kad galėtų sau leisti gyventi tikrai prabangiai, taigi būsima mamytė galėjo ilsėtis ir ramiai laukti savo dvynukų.
  Kai pasaulį išvydo du maži, žavus berniukai, šeima persikėlė į didelį namą netoli Neries upės. Aplinkui buvo nedidelis miškas, laukai. Vaikai augo greitai ir sveikai.
  Nors Rokas dirbo tikrai daug, šeima sugebėdavo nors karta per dieną pavalgyti kartu. Dažniausiai rinkdavosi mano jau minėtą kavinukę; visada buvo malonūs su padavėjais ir palikdavo dosnių arbatpinigių. Būtent už tai  kavinės darbuotojai juos įsiminė ir visados laukė.
  Laikas ėjo ramiai. Emilija prižiūrėjo vaikus, porą kartų per savaitę, savo malonumui, dirbo mokykloje, psichologe. Rokas sėkmingai gydė net sunkiausias traumas patyrusius vaikus. Kas vasarą visą šeima važiavo atostogauti į egzotiškus kraštus; jau buvo aplankę Turkiją, Egiptą, Ispaniją. Anuomet ruošiesi nuvykti į Italiją, nes Emilija tiesiog degė noru pamatyti Veneciją.
  Atėjus vasarai pora jau buvo susiruošusi kelionei. Savo penkiamečius sūnūs paliko senelių priežiūrai norėdami keletą dienų praleisti tiktai dviese.
  Venecija buvo pasakiška. Vakarais Emilija ir Rokas vaikščiojo siauromis gatvelėmis susikibę už rankų, iki paryčių šoko itališkose diskotekose, dienas leisdavo susipažindami su čionykščiais žmonėmis bei architektūros paminklais.
  Grįžusi namo Emilija pasijuto neščia. Dukrytė gimė neišnešiota, su rimta širdies yda. Išgyventi jau buvo lemta tiktai 9 dienas...
  Po šios tragedijos šeimoje įsivyravo nuolatinis liūdesys. Emilija nuo ryto iki vakaro verkė, Rokas stengiesi kuo ilgiau būti darbe, nes galėjo ten nors kiek užsimiršti.
  Deja, kūdikio mirtis buvo tiktai nelaimių pradžia...
    Rokas buvo puikus gydytojas. Mažieji pacientai labai jį mėgo; chirurgas sugebėdavo netgi prieš skausmingiausią procedūrą vaiką gerai nuteikti, dažnai pasakodavo pacientams įdomias istorijas, anekdotus, pasakodavo apie savo aplankytus kraštus, parodydavo atvirukų, nuotraukų. Rokas buvo ne tik vaikų chirurgas, bet ir geras jų pašnekovas.
  Tą dieną į ligoninę buvo atvežtas devynmetis berniukas, nukentėjęs automobilio avarijoje. Sužalota galva, atviras kairiosios kojos lūžis, lūžę šonkauliai buvo tik mažytė dalis patirtų traumų. Rokas stengiesi kaip įmanydamas nekreipti dėmesio į galvos skausmą, jis labai norėjo padėti vaikui... Bet... Operacijos metu padaryta neatitaisoma klaida nulėmė nukentėjusiojo likimą. Pacientas mirė...
  Tai Rokui buvo dar vienas smūgis į širdį... Jis bijojo vėl dirbti, nenorėjo dar kažkam atimti gyvybės. Nusprendė likti namuose, užsidaryti kambaryje ir niekam nesirodyti.
  Emilija jau buvo beatsigaunanti po dukrytės mirties. Rūpinosi sūnumis,  vežiojo juos į darželį, vėl ėmėsi psichologės darbo. Vyro būklė kėlė jai nerimą, ji žinojo, jog Rokas nėra psichologiškai stiprus ir jam labai reikia padėti išsikapstyti iš tos depresijos.
  Vieną dieną Rokas pasiūlė nuvežti vaikus į darželį. Emilija labai apsidžiaugė, manydama jog vyras pamažu grįžta prie gyvenimo. Bet kad ji žinotų kaip ji tada klydo...
  Dienai atėjus į pabaigą nei vyro, nei vaikų vis dar nebuvo namuose. Emilija ėmė nerimauti, bet pamanė, kad gal jie nuvažiavo kartu į kiną, ar pas Roko tėvus. Tačiau sulaukusi vidurnakčio, ji jau vos neverkė iš nerimo. Pradėjo skambinti į ligonines... į policiją... Ir ten sužinojo kraupiausią tiesą, kokią tik galėjo sužinoti...
  Policija, atlikusi visus reikalingus tyrimus, nusprendė, kad autoavarija buvo suplanuota. Pareigūnų nuomone, Rokas specialiai nuvažiavo nuo stačio kalno ir taip persikėlė į amžinąjį gyvenimą. Kartu ir berniukai...
  Emilija negalėjo tuo patikėti. Jai buvo be galo sunku suprasti, kodėl Rokas taip ją įskaudino, paliko, atėmė meilę, gyvenimo džiaugsmą... Atėmė paprasčiausiai viską! Ir kuo prasikalto vaikai?...
  Vyro bei vaikų netekusiai moteriai nebeliko nieko… Nuo patirto šoko ji netgi negalėjo verkt… Širdis paprasčiausiai plyšo…
  Laidotuves organizavo Emilijos tėvai bei uošviai. Ji tiesiog gulėjo ir nieko negalėjo veikti, nieko nenorėjo… Siela beprotiškai skaudėjo, nesinorėjo nei kvėpuoti, nei girdėti, nei žiūrėti… Norėjosi mirti…
  Ir vieną vakarą, kai Emilija gulėjo pilname dūmų kambary ir rūkė cigaretę, jai į galvą šovė mintis, kuri turėjo išvaduoti moterį nuo kančių. Emilija padėjo neužgesintą cigaretę ant paklodės ir ramiai ją stebėjo. Po to, žibintuvėlio pagalba, padegė užuolaidas. Ir nuo to momento ji jau nieko neatsiminė…
  Atsibudo ligoninėje. Sužinojo, jog buvo išgelbėta vos ne paskutinę akimirką… Deja, iš namo nedaug kas jau liko.
  Emilija greit pasveiko. Porą mėnesių gyveno pas tėvus.
  Ir vieną dieną, viską palikusi, ji išėjo.
  Sakoma, jog iš pradžių jos ieškojo vos ne visas miestas, bet ji jau buvo užklydusi netgi už Lietuvos ribų. Į Vilnių  sugrįžo tik tada. kai sužinojo, kad jos tėvų gyvųjų tarpe jau nebėra. Tada moteris jau buvo benamė ir norėjo tiktai vieno, nebeturėti šalia jokio žmogaus, jokio daikto kuris jai primintų apie praeities gyvenimą, apie praeities laimę. Savo širdy leido apsigyventi tik šiai mielai kavinei… Kavinei, kuri priminė jai mieliausiai akimirkas, kai visa šeima buvo kartu... Laiminga, linksma, su šypsena bei viltimi žvelgianti į ateitį...
  Paprašau padavėjos sąskaitos. Laikas ruoštis namo. Sumokėjusi palieku kavinę. Išeinant, sulaukiu geros, šiltos benamės moters šypsenos.