Agota: I dalis

Kambarys. Jame sėdi paauglė mergaitė.
- Agota, kur tu? Ar tu žinai ką aš tau noriu pasakyt? Ką? Nueik... -, staiga, sodrus vyriškas balsas buvo nutrauktas.
- Ne, baik, prašau nieko nesakyk, - ji susiėmė už burnos ir nubėgo į tualetą. Išsivėmus išėjo.
- Aš tau sakiau, kad tavo net balso negirdėčiau, kai tu toks. Nesirodyk man akyse, man per daug šlykštu į tave žiūrėt, o daugiau vemt nebenoriu, - Agota užtrenkė duris.
Nebenori, tai nebenori. Ją pykindavo viskas. Viskas ko ji negalėdavo pakęst. Kvailos žmonių šnekos, net patys žmonės. Ji galėdavo su jais nesišnekėt nors ir visą mėnesį ar savo gyvenimą, tačiau negalėdavo. Mokykla, namai... Ji vis tiek turėdavo kontaktuot su šios žemės žiurkėmis, bent jau ji visus žmones laikė šiais padarais. Visi ją laikė atsiskyrėlę, tačiau kokia ta atsiskyrėlė ji bebūtu, visi sugebėdavo pamatyt jos grožį. Beveik juodos akys, kuriose matėsi, kad kažkas yra ne taip. Kažko trūksta, kažko reikia daugiau. Tačiau pati Agota niekam neleisdavo jai to suteikt, o ir niekas nežinodavo ko nori šios akys ir šis vaikas.
Sugrįžusi į kambarį Agota nusirengė prasmirdusius rūbus ir tuoj pat užsivilko savo juodą suknelę, susišukavo plaukus, surišdama juos į arklio uodega, pasiėmė cigaretes ir popieriaus su rašikliu ir patraukė link lauko durų. Jos galvoje dabar kaip plaktuku kalama gulėjo tik viena mintis: “Dingt iš čia, dingt kuo greičiau... dingt, dingt, dingt... ”. Ji priėjo prie durų, įkišo raktą, pasuko jį. Pagaliau, pagaliau laivė, nebereiks klausytis jo kalbų ir aks kart bėgt vemt arba pjaustyt rankų... Už rankų pjaustymą ji jau buvo pradėjus pati savęs nekęsti, bet sustot negalėjo. Juk tai buvo vienas iš jos nusiraminimo būdų.
Ji jau eina gatve, vėl visos žemiškosios žiurkės spokso išsprogdinusios akis į ją. Ji su mielu noru juos visus nusmaugtų, bet Agota stengiasi išlikt rami. Negi žiurkėms rodysi jog tau blogai? Jos nevertos to.
Agota jau priėjo savo mėgstamą pasisėdėjimo vietą, atsisėdo, išsėmė cigaretes, išsitraukė vieną ir... kažkas jai kyštelėjo degtuką.
- Ko nori? Aš ir pati moku, - ji pasiėmėm savo degtukus ir užsidegė cigaretę, - dink kuo toliau nuo manęs, nekenčiu tokių žiurkių kaip tu.
- Aš tik norėjau būt mandagus.
- Velniop, tą tavo mandagumą. O dabar dink iš čia.
- Negi taip labai nori, kad dingčiau iš čia? Aš gal tau trukdau? - nepažįstamasis vis neatstojo.
- Pagaliau dašuto! Taip tu man trukdai ir labai trukdai. Negaliu pakęst bendravimo su žmonėm, mane tuoj supykins, gal malonėtum dingt iš čia? - Agota vis dar kalbėjo nepakeldama galvos, o ji ir negalvojo, kad tai būtina, kam vargintis dėl tokių...
- Na, mergaite, pasižymi ypač dideliu mandagumu. Gerai aš nueisiu ir atsisėsiu toliau ir visą laiką tave stebėsiu, o kai eisi namo tave lydėsiu ir eisiu tau iš paskos.
- Daryk kaip išmanai, -dabar ji visai nusisuko nuo jo, taip jam parodyta jog jis jau senei turėjo pasitraukt nuo jo. O šis vaikinas atsisėdo maždaug 10metrų nuo jos ir užsidegęs cigaretę, įlindo į savo popieriaus lapą, karts nuo karto mesdamas žvilgsnį į šią jauną panelę.
Jau buvo vakaras. Agota čia prasėdėjo visą dieną, pagaliau ji susirinko savo daiktus ir jau ruošies eit, tačiau.
- Klausyk, mergaite, čia tau, - tas pats vaikinas padavė jai piešinį kuriame buvo nupiešta ji, - vieną nusipiešiau ir sau. Gali tu būti mano mūza?
- Ačiū, - Agota sumišo, jai niekas dar nėra ką nors padovanojęs, ji paėmė piešinį ir ilgai žiūrėjo į jį, po penkių minučių tarė, - negalvojau, kad šios žiurkės moka taip gražiai piešt.
- Na, matai, ne tokie mes jau žmonės ir netikę. Malonu, kad tau patiko.
Agota daugiau nieko jam neatsakė, ji tiesiog nuėjo namo, negi ji dar kvaršins galvą su tokiais žmonėm? O jis, jis liko stovėt ir pasekęs ją žvilgsniu, apsisuko ir nuėjo į kitą pusę.
Agota grįžo namo ir nuėjus į vonią susipjaustė rankas, vienas pjūvis jai buvo lemtingas. Tėvai ją rado beveik mirusią, šalimais gulėjo jo pieštas Agotos portretas...