Degantys

Ta mergaitė, kurią pamotė išsiuntė žiemą žibuoklių ieškoti, atėjo  pas mane. Jaučiu, kaip ji naršo po mano širdį. Kuičiasi. Ieško. Tačiau  žibutes aš jau išdalinau. Gal ir per anksti, bet išdalinau. Pavargusi  mergaitė atsisėda ant širdies kraštelio ir maskatuoja kojomis, prisitaikydama prie mano pulso ritmo. Žinau, kad ji lieka. Gyvensiu su ja, kol abi sulauksim žibuoklių.

gruodžio 1

Mano gražus vardas - Ugnė. Galima įsivaizduoti ugnį, aistrą arba dieną naktį niūniuoti: Ugnė - bedugnė. Aš tokia ir esu: bedugnė, bevardė. Argi Ugnė yra vardas? Tai charakteris... Varge, ką aš čia paistau. Norėjau rašyti gražų dienoraštį, o imu ir pradedu vertinti savo vardą. Velniop jį. Šiandien pavargau. Geriau rytoj ką nors papasakosiu.
Pramerkiu akis ir imu kandžioti savo drėgnus plaukus. Esu visa šlapia. Nekenčiu tokio rytinio šalto prakaito. Jis lyg ir perspėja, kad diena bus prasta. Žinoma, juk vakar pamiršau atidaryti langą. Prakeikta sklerotikė. Dabar net bloga nuo karščio. Pakeliu akis į laikrodį. Pusė devynių. Greitai šaunu į dušą ir, liedama ant savęs šaltą vandenį, jaučiu, kaip galva po truputį blaivėja.
Nusiprausiu, įsimetu į burną kažkokį mėsgalį ir - laukan. Lyja. Kažkaip šlykščiai, irzliai lyja. Vos ne skrisdama lekiu į parką. Tačiau prie sūpuoklių stovi Audrius ir Miglė. Audrius ir Miglė apsikabina. Audrius ir Miglė bučiuojasi. Mano Audrius... Ne mano Miglė. Prieinu prie jų ir paprašau savo Audriaus, kad dar šiandien grąžintų mano kompaktinius diskus. Ir nueinu. O ką turėjau daryti?
Audrius prieš Ugnę, kaip audra prieš ugnį. Užpučia, sulyja, užgesina. Supurvina... Tai mano tragedija. Aš ją ir atšvęsiu.


gruodžio 2


Nekenčiu lietaus. Jis tik paprastas vanduo, o taip įžūliai mus apgaudinėja - krenta iš dangaus, tuo norėdamas parodyti, jog yra kažkuo ypatingas. Nė velnio. Nieko nebeliko pasauly ypatingo. Gal tik kažkada susapnuotas veidas, lūpos, kalbančios paprastus žodžius, neaiškinančios gyvenimo tiesų ir nesekančios sumautų sentimentalių pasakų. Dėl to aš ir nekenčiu lietaus, nes jis yra, nes jo nėra, nes jis - ne žmogus, net ne jausmas. Lietus - paprasčiausia kančia. Kasdieniška, pažįstama, tačiau verčianti mane bent keletą akimirkų pabūti šizofrenike: regėti Martyną mėlynoje padangėje, tarp rausvų rožių, girdėti pelėdą, čiulbančią ant mano kaktuso, ir be perstojo jausti aštrią geležinio kryžiaus saulę, spinduliais kapojančią mano širdį. Kančioje atsiranda meilė, gimsta ir miršta žmonės. Lietus nori kurti kančią, ją valdyti. Tačiau jis per greitai išdžiūsta.

Verk. Sukąsk dantis.
Verk. Nuo medžių krinta lapai.
Tegu. O tu verk.

Ir atšvenčiau. Pasiėmiau savo mylimiausią pliušinį meškiuką, palindau po rašomuoju stalu (sunkiai betelpu) ir žliumbiau. Žliumbiau, kol pradėjo pykinti nuo kūkčiojimo. Kelis kartus į kambarį buvo įėjusi mama. Pradarydavo duris, palinguodavo galva ir vėl pasislėpdavo. Iš virtuvės sklido verdamos braškių uogienės kvapas, ir aš pamažu ėmiau vis aiškiau girdėti savo gurgiantį pilvą. Išlindau ir nuėjau valgyti.


gruodžio 3


Viskas, ką prisimenu iš vaikystės, - tai obelys ir jų žiedai, lyg amžinas sniegas, paslėpęs po savimi ir dangų, ir žemę. Tai šiltas ir čaižus lietus, suliejantis vaizdus, lyg vanduo ant nenudžiūvusios akvarelės. Tai sniegas, nuleidžiantis debesis į žemę. Krenti į juos ir tikiesi, kad tuoj tuoj pakilsi ir nulėksi savo pūkine transporto priemone ten, kur viskas teisinga... Tačiau tik atsikeli ir šlapia parlinguoji namo. Pasiimi seną pliušinį meškiną ir tyliai palendi po rašomuoju stalu. Stipriai ir skaudžiai pajunti, jog pliušinis meškiukas šildo. Dar skaudžiau jauti, kiek daug tos šilumos tau reikia, kad žmonių šaltis lyg rasa nuo smilgos tyliai išgaruotų.

Baltos sienos.
Aš išeinu.
Baltas sniegas.


Iš pat ryto pas mane atėjo Daiva.

- Sveikinu! - iškilmingai šūktelėjo. - Girdėjau, atsikratei tos rakšties subinėj.
- Ko? - nelabai ją supratau. Buvau ką tik išsiritusi iš lovos.
- Na, Audriaus, kvailute.
- Aaa… Ne, tu ne taip sup...
- Klausyk, kas buvo, tas pražuvo. Nepyk, bet dabar pasakysiu. Jis buvo tau per kvailas. Tu - menininkė, gili asmenybė, o jis - paviršutiniškas stuobrys. Ko gi dar galėjai tikėtis?
- Daivute, tu neįsisiautėk, gerai, - nebeištvėriau aš.
- Atleisk man, atleisk man… - pasityčiodama uždainavo Daiva ir nuėjusi į balkoną užsirūkė.
Stovėjau kambaryje, apsivilkusi savo apgailėtiną pižamą su drambliukais, ir apsiblaususiom akim žiūrėjau į Daivą balkone. Išdidi, nepalaužiama, pasitikinti savimi, gal kiek plepi. Jos gyvumas, judrumas užkrėsdavo mane. Mano akyse buvo bjauri migla. Dar ilgai stovėjau, mąsčiau ir negreit supratau, jog tai - cigarečių dūmai.
Priėjau prie Daivos, kaip įprasta traukiančios nežinia kelintą cigaretę.
- Anokia aš menininkė, Daivute. O jis buvo kitoks nei visi vaikinai.
- Ugnyte, liepsnele mano, ką tu čia sapalioji? Pasitempk, atsitiesk. Tu ne šiaip sau mergina. Pradėsi naują gyvenimą. Su mumis. Palauk, aš parūkysiu ir papasakosiu tau mūsų planus.
Daiva priklausė grupei "Degantys". Aš kūriau jų dainoms žodžius. Be Daivos, grupėje buvo Marius ir Dainius. Dvi gitaros ir būgnai. Tai su jais dabar turėjau būti. Ne, neturėjau, neprivalėjau. Man ir šiaip patiko jų kompanija. Linksmi, įdomūs žmogeliai...
- Tai va, Ugne, mes važiuosim į Palangą ir grosim gatvėse. Gyvensim ten visas žiemos atostogas - nuo Kūčių iki Trijų Karalių. Truputėlį užsidirbsim, o svarbiausia pasimėgausim Palanga, jūra, žiema, ramybe. Ko daugiau galima norėti? Linksmybių? Tu žinai, kad su mumis jų niekada nepritrūks.
Bandžiau suvokti, ką man pasakoja Daiva. Net nežinojau, ar man patiko tas sumanymas, ar ne.
- O kur gyvensit?
- Cha, rado problemą! Juk žinai, kad Mariaus seneliai gyvena Palangoj. Nuosavas erdvus namas, o tie senukai labai mielai sutiko mus laikinai priimti. Žodžiu, jokių problemų. Na, gal tik viena…
- Kokia?
- Tu! Privalai važiuoti su mumis. Prašau, Ugne.
- Aš turiu pasišnekėti su tėvais. Jeigu leis - važiuosiu. Reikia prasiblaškyti.
Daiva puolė prie manęs ir stipriai apkabino:
- Sveika sugrįžusi! Pagaliau vėl visi būsim kartu.
Dar ilgai kalbėjomės. Ji visada žinodavo, ką ir kada pasakyti. Turbūt labiau tikėjau ja nei savimi. Paskui ėjom į parką pasivaikščioti. Spardėm ką tik iškritusį purų sniegą, purtėm išbalusias plikų medžių šakas. Buvo gera. Tuščia ir lengva. Gera.


gruodžio 4


Vaikystėje dažnai regėdavau vieną sapną. Tada dar turėjom savo sodą. Sapnuodavau, kad sodo namelis dega. Liepsnos uždengdavo jį visą ir nemažėdavo iki pat sapno pabaigos. Aplink namelį augo vaismedžiai, netoli buvo miškas. To gaisro metu visi medžiai dainuodavo. Jie ramiu žmogišku balsu niūniuodavo vis tą pačią melodiją. Iki šiol nežinau kokią. Tačiau ji būdavo kraupi. llga, nerami,  bauginanti. Ir jokio papildomo garso. Net ugnis netraškėdavo.
Įvykiai sapne niekad nesikeisdavo. Vis ta pati ugnis, ta pati daina. Ką ji reiškė? Kodėl dainuojantys medžiai būdavo be lapų? Kodėl niekas negesindavo gaisro? Gal ta liepsna, tas gaisras  buvo ženklai? Šiąnakt ir vėl sapnavau tą sapną.

Tu klausyk dainuojančių medžių.
Iki vakaro klausyk,
Iki ryto... iki žiemos...
Dar girdi?

Stovim visi prie greitkelio. Apsimūturiavę šalikais, su kepurėm, pirštinėm, storiausiais kailiniais. Atrodom baisiai, ir vis tiek šalta. O dar instrumentai sudėti į dėklus, papuoštus Kalėdų girliandomis.  Turbūt žmonės mano, kad mes - keliaujantis cirkas iš Aliaskos.
- Šalta. Greičiau sustotų. Negi gaila. Juk mato, kad ne kokie banditai, o muzikantai. - Daiva stovi prie kelio, ištiesusi drebančią ranką, ir vis murma. 
Tik sako, kad šalta, bet nešokčioja ir visai nebando sušilti. Ramiai stovi. Galėtų bent neburbėti. Jau ir taip nekas.
- Žinot ką, - staiga nudžiugo Dainius, - aš sugalvojau. Metam šalin pirštines, pasipuošiam raudonosiomis Kalėdų Senelio kepurėlėmis ir grojam, o Ugnė stabdys mašinas. Na? Liuks idėja? Pamatysit, kaip greit įlipsim į šiltą mašinytę. Greičiau. Sėdam ant dėklų.
- Dainiau, tu - kvailys. Lūzeris, supranti? Tie "šiltose mašinytėse" girdi variklio ūžimą arba rusišką “bumčiką", o tu sumanei padainuoti jiems lyrišką dainelę. Jie ramia sąžine aptėkš tave patižusiu, purvinu sniegu ir nuvažiuos. Žinoma, dar visą kelią juoksis.
Marius visada buvo mūsų "šaltas dušas", tačiau kartais užknisdavo jo nuolatinis priekaištavimas bet kokiai minčiai, jei tik ji gimė ne jo smegeninėje.
- Oi oi oi, - dabar jau ir Dainius užsivedė, - "nuvažiuos, pasijuoks", o tau kas? Juk negirdėsi. Atsirado sveikuolis. Važiuoja į Palangą, nori žiemą jūroj išsimaudyti, o šlakelio purvo išsigando. Sėsk ir grok, po velnių.. Mariau!
- Vaikinai, - nebeištvėriau, - baikit. Na, pagrosim, patiems bus linksmiau. Vis tiek sustos koks mašiniukas.
- Ko tu juos ramini, - raukėsi Daiva, - juk žinai, kokie yra vaikinai, kai trūksta komforto.
Marius dėbtelėjo į ją, o Dainius jau sėdėjo ant gitaros dėklo ir laukė Daivos su Marium.
Kai jie pradėjo groti, aš pakėliau pirštinėtą ranką ir ėmiau šokčioti pagal ritmą.
Nepatikėsit. Didžiulis sunkvežimis, net ne cypiančiais, o ūkiančiais stabdžiais ėmė stoti. Mačiau besišypsantį vairuotoją.
Tačiau staiga šypsena dingo. Sunkvežimis ėmė čiuožti slidžiu plentu. Prisiminiau velnio ratą Palangoje. Mačiau paklaikusias Daivos akis. Ji tempė Dainių už plaukų ir šaukė: "Dingstam iš čia! Judinkitės! Dieve, ką jūs sau galvojat?! Nebegrokit! " Dainius su Marium iš lėto stojosi... vis dar grodami.
Taip. Jie grojo tą melodiją, kurią dainuodavo medžiai mano sapne.
Jie net nežiūrėjo į kelią, o kai pakėlė akis nuo stygų, didžiulė priekaba jau virto ant mūsų. Iš jos biro rąstai. Dar girdėjau paskutinius dainos akordus, suskambusius beržiniam rąstui užgulus gitarą. Mačiau besiraitančias stygas... Girdėjau mažytį pokštelėjimą. Nors aptemusi sąmonė jį tildė, supratau, kad tai buvo sprogimas. Ir ugnį dar mačiau. Tik negirdėjau, nes medžiai per garsiai dainavo...
      Man buvo taip šilta, kad net pagalvojau, jog sunkvežimis vis dėlto mus veža. Šilta, šviesu, tuščia, lengva, ir tie rąstai su Kalėdų Senelio kepuraitėmis vis dainavo. Gera...
Ta mergaitė, kurią pamotė išsiuntė žiemą žibuoklių ieškoti, grįžo tuščiomis. Tik į savo pasaką atsivedė Dainių, nesudainavusį savo dainos,  Marių, neišsimaudžiusį žiemos jūroj, Daivą, nelaukusią tokios lemties, ir  mane - Ugnę. Visus "Degančius". Dabar mes visi kartu ieškosim žibuoklių. O jei nerasim, sėdėsim ant kieno nors širdies kraštelio ir mosikuosim kojomis... Ir grosim gitaromis... Ir dainuosim su medžiais... O kai įvyks branduolinė reakcija medžių pumpuruose, mes išsitrauksim pieninius dantis,  išlįsim iš po rašomojo stalo, prisiskinsim žibuoklių ir nutarsim, jog visa tai - tik lietus...

Girdi, kaip žuvys rauda jūroj?
Jos liepsnoja, dega -
Saulė leidžiasi.