Nocturna[V gabalas]

V. VIZITAS

Pastatau automobilį ir užmoku už parkavimą. Lyja. Šiandien aš be makiažo, todėl man nerūpi. Man netgi patinka lietus, šiaip ar taip, galiu justi tik drėgmę, bet ne šaltį. Kai nusibos didmiesčio džiaugsmai, vyksiu į Šiaurę, kur mažiau žmonių, ir naktys ilgos.
Dabar einu susitikti su valdovu. Veronikos paslauga už mano paslaugą. Nors panašu, kad aš jiems reikalingesnis, nei jie man.
Jie gyvena milžiniškuose rūmuose už aklinos tvoros, apginkluotos daugeliu stebėjimo kamerų. Prabangos poreikis ir baimė. Valdovas turi daug priešų, todėl jam pravers kiekvienas draugas. Galbūt netgi aš. Ko gero, valdovas įsitikinęs, kad norėčiau prisiglausti po jo sparneliu. Vėl kartojasi sena istorija: esu karys be šeimininko, tačiau šįsyk nebeieškau, už ką padėti galvą. Nors galvos netekimas ničnieko nepakeistų (dabar esu laisvas ir galiu susigrąžinti fizinį kūną), bet tiesiog nebematau prasmės stengtis dėl kieno nors kito. Įsimetu į burną vieną tabletę, ir jaučiuosi laimingas. Pamirštu visa, ką noriu pamiršti. Vėl esu čia ir dabar, ir man į jus nusispjauti. Nebepamenu netgi pragaro, tampu Asahara. Gal man reiktų susigalvoti dar ir vardą? Tarkime, Hiroyuki. Niekad neturėjau tokio. Arba anglišką: pavyzdžiui, Džeimsas, Džonas ar Džeisonas. Arba vokišką, pavyzdžiui, Fridrichas Augustas Amadėjus. Arba rusišką. Pavyzdžiui Vladimiras. Vladimiras Asahara. O gal man būti ne Asahara? Kodėl negaliu išsižadėti savo šaknų? Jau seniai nebepriklausau nė vienai tautai.
Vardas – žymė, užlipinama visam gyvenimui. Arba ne, žinau, dabar žmonės keičia savo vardus, kai nori. Mano laikais to beveik nebūdavo. Vardas suteikdavo tapatybę ir įjungdavo į tam tikrą giminę. Manoji buvo sena ir kilminga. Mes turėjome savo vasalų, bet karo metai daug ką pakeitė. Aš pasirinkau ginti žmogų, kuris puoselėjo ambicijas užgrobti įtakingas pareigas mūsų šalyje. Mes pralaimėjom. Taip baigėsi pirmasis mano etapas. Antrajame netekau vardo. Buvau pasmerktas amžinosioms (todėl siaubingoms) kančioms. Pragare nėra ugnies. Nėra ledo. To ir nereikia, kad skaudėtų. Visi ten praranda tapatybę. Lieka vienintelis dalykas – kančia. Ir menki sielos likučiai. Kad jais galėtum justi skausmą, kad nepamirštum, kad vis dar esi ir kad tau skauda, skaudės visą laiką. O aš nepamiršau, kad esama pragaro vartų. Vartai, kur jie bebūtų, kada nors vis tiek prasiveria. Ir gali prasprūsti pro juos, vėl grįžti į žemę, sumaitota siela, nutrūkusi nuo grandinės ir užsiauginusi aštrius dantis, kad atsigintum nuo nematomų šėtono pavaldinių, beviltiškai šmėkščiojančių veidrodžiuose... Amžiams sužalota, invalidė siela moka susigrąžinti jauną fizinį kūną ir šitaip pridengti savo žaizdas, kurios nebesugis, tačiau kurių maudimą įmanoma nuslopinti ligi minimumo įvairiais būdais. Mano trečiasis etapas prasideda.
Nusišypsau kameroms, atidengdamas iltis. Lietus persismelkė per paltą, švarką ir marškinius, purvinas padangių vanduo teka oda. Lėtai prasiveria masyvūs plieniniai vartai. Visi vartai kada nors prasiveria, vėl pagalvoju, ir supykina. Toji mintis mane lydėjo ne vieną šimtą metų besikamuojant Šėtono viešpatijoje. Ji buvo mano išgelbėtoja. Na, dabar nurysiu dar vieną piliulę, nes, regis, pirmoji nepadėjo. Dabar esu Asahara, tarkime, Hiroyuki Asahara nuoseklumo ir tvarkos dėlei. Dabar einu pas tipą, kurį jo adoratoriai vadina valdovu. Bailus turėtų būti tipelis. Taip įsitvirtino, tarsi jam grėstų milijoninių zombių armijų puolimas. Nenuostabu, kad jo meilužė nesitveria savam kaily – gyventi tvirtovėje turėtų būti nuobodoka.
Namą supa apleistas parkas. Ko gero, būtent taktikos sumetimais čia nėra dailių gėlių klombų ir lygiai nupjautos vejos. Šabakštyne patogiau maskuotis sargybiniams. Aš juos užuodžiu. Mano pojūčiai kur kas stipresni nei paprastų vampyrų. Galiu netgi nustatyti, kur pasislėpęs kiekvienas sargybinis. Keletas jų tupi senuose išsiraičiusiuose medžiuose, kai kurie tūno už krūmų. Aš einu alėja, nesidairydamas į šalis. Priešais stūkso milžiniškas tamsus pastatas. Išaigingos baroko formos. Būklė nekokia. Tinkas vietomis visai nutrupėjęs. Langai uždengti skydais, greičiausia plieniniais. Self – imprisonment, i should say. Galimas dalykas, papildomai iš vidaus sutvirtintos šitų rūmų sienos. Neabejoju, kad rūsyje įrengtas bunkeris - atsarginis variantas, jeigu kas nors sugalvotų apšaudyti šį stebuklą iš sraigtasparnio. Greičiausia iš to bunkerio veda atsarginis tunelis, pasibaigiantis kokio nors nekalto pensininko rūselyje. Elektros tiekimas, be jokios abejonės, autonominis. Vandentiekis galbūt taipogi. 
Prieinu prie paradinių durų. Videokamerų nesimato, bet aš žinau, kad jos išslapstytos ir nematomi jų vyzdžiai stebi mane. Pabeldžiu, nors tai, be abejo, visai nereikalinga. Durys atsidaro. Patenku į blausiai apšviestą ištaigingą rokoko stiliaus holą. Ant sienų – didžiuliai šlykštūs paveikslai, tikri beskonybės pavyzdžiai, milžiniški veidrodžiai... Aš negaliu žiūrėti į veidrodžius. Juose – išblyškę nelaimingųjų šėtono tarnų veidai. Angelai, kuriems Dievas ir jo kariauna nupjovė sparnus, negali nieko man padaryti, bet aš turiu nuryti dar vieną piliulę.
-Labas vakaras, mums malonu jus matyti. – girdžiu moters balsą. Veronika stovi holo gale, tiesiai priešais laiptus, vedančius į antrąjį aukštą. Šiąnakt ji su paprastu juodu kostiumėliu – švarku ir kelnėmis, beveik be makiažo, gatvėje vargu ar ją atpažinčiau. Tokia apranga maskuoja jos figūros privalumus, bet veidas atrodo kur kas geriau nei pastarąjį kartą.
- Palikite paltą tarnaitei ir sekite paskui mane.
Aš linkteliu. Prie manęs prieina išblyškusi mergina trumpa juoda suknele ir paima mano paltą. Šis varva. Nepažvelgdamas į veidrodį, persibraukiu ranka plaukus. Jie irgi visiškai šlapi. Kopiu laiptais ir žiūriu į Veronikos užpakalį. Kyla noras uždėti ant jo ranką. Ji atsisuka: „Čia  visur stebima. Tiek to. Jis žino apie mūsų santykius, bet nereikia afišuotis. Jis dabar labai piktas, nes atsirado nemažų nesklandumų. Jis tikisi jūsų pagalbos. “ Štai kaip, šypteliu. Tampu reikalingas. Man nei šilta, nei šalta. Visa, ko noriu – tai malonumas. Žudymas gali būti viena jo rūšių. Ko gero, manęs paprašys padirbėti likvidatoriumi. Ką gi, puiku. Kol man tai nenusibos... Aš nebe samurajus, nebe roninas. Aš esu Asahara, laisvas ir miręs. Cha cha... Ir pats sau baisiai juokingas, nes trykštu patetiškumu.
Mes įžengiame į didelę patalpą. Sunkios tamsiai raudono aksomo draperijos, tokia pačia medžiaga aptraukti masyvūs baldai. Juodi šilkiniai sienų apmušalai. Kvailas mėginimas sukurti dekadentišką atmosferą. Mane juokina to „valdovo“ užmojai. Atsiskyręs nuo pasaulio, įsikasęs šioje tvirtovėje, nebepajėgiantis kontroliuoti situacijos. Taip, jam labai reikia manęs.
Jis stovi prie lango. Aš jį įsivaizdavau kiek kitaip. Jis kiek už mane žemesnis, smulkus, juodaplaukis, švelnių, beveik moteriškų, bruožų, vilki santūrų juodą kostiumą. Vėl jaučiuosi kaip pižonas, nes pasirinkau ekstravagantišką siuvinėtą ilgą švarką ir kaklaskarę. Jei galėčiau, pradėčiau juoktis – pralinksmino tas mano nesugebėjimas atitaikyti aprangą. Bet valdovas baisiai rimtas. Jo akys paraudusios. Jis ištiesia ranką.
-Malonu jus matyti, pone Asahara. Aš esu grafas Aleksandras Jelenskis. Teko nemažai girdėti apie jūsų sugebėjimus. Dabar tokie kaip jūs retenybė, kai atsirado TTX 3. [Kas per mėšlas tas TTX 3? ] Man labai malonu su jumis susipažinti.
-Man taip pat, pone Jelenski. – ignoruoju jo titulą. Įdomu, ar įsižeis. Nematyti. Veidas ramus kaip indėno. Jam reikia mano pagalbos.
-Gal prisėskime. Cigarą? Kodėl nusprendėte apsistoti šiuose kraštuose?
-O kodėl gi ne? – atsakau. Veronika pridega mano cigarą.
-Na, čia gana nuobodu... Tiesa, dabar pradeda dėtis įdomūs dalykai. – Nesitikėjau iš jo tokio greito ėjimo prie reikalo.
-Įdomūs dalykai? Na, aš nedaug ką pažįstu šiame mieste. Neįsivaizduoju, kas vyksta. Neplanavau ilgai užsibūti vienoje vietoje. Aš gyvenu klajokliškai. Atsiriboju nuo vidinių konfliktų. Bet tiesą sakant, man pradeda pabosti. Kaip jūs manote, galbūt man verta apsistoti šiame mieste ilgėliau?
-Man rodos, mes neblogai suprantame vienas kitą, pone Asahara. Aš turiu jums pasiūlymą.
Nieko nesakau, bet pasistengiu vaidinti, kad labai susidomėjau.
-Jums sandėris būtų naudingas. Mes jus priimtume į savo organizaciją, maža to, mokėtume nemažą sumą už kiekvieną galvą. Kaip organizacijos narys, gautumėte pastovias įplaukas iš organizacijos kontroliuojamų sričių. Įgytumėte visas organizacijos nario privilegijas: dalyvavimo teisę susirinkimuose, veto teisę priimant svarbiausias direktyvas, judėjimo laisvę, įėjimo į specialius mūsų klubus teisę.
-O už tai?
-Kaip minėjau, dabar daugelis mūsiškių nebemoka kautis. Jie per daug pasikliovė TTX 3. Negirdėjote apie TTX 3? Tai ginklas, iš išorės nesiskiriantis nuo bet kurio įprasto pistoleto ar automato. Esminė yra jo vidaus konstrukcija, pritaikyta specialioms kulkoms. Šios kulkos yra pripildytos gyvsidabrio. Jo sprogsta kūne, o gyvsidabris, kaip žinote, vienas iš nedaugelio mums mirtinų medžiagų. Taigi, turėdami TTX 3, mes pamiršome visus kitus kovos metodus. Liko tik sprogdinimai ir susišaudymai. Mūsų mokslininkai intensyviai pluša, konstruodami tobulesnius TTX 3 variantus. Tačiau panašu, kad dabar TTX 3 geriau pamiršti. Atsirado naujas vampyrų porūšis, kuriems gyvsidabris nebepavojingas. Jie žūva tik netekę galvos. Mokslininkai ištyrė keletą gautų lavonų ir nustatė, jok šis porūšis yra modifikuotas genetiškai. Vadinasi, kažkas kuria nenugalimųjų armiją. Jie mus nuolat atakuoja, ardo organizaciją ir stengiasi perimti kontrolę. Aš telkiu geriausius kovotojus. Derinu veiksmus su kitų regionų valdytojais. Situacija yra nestabili. Naujasis porūšis kol kas apsiriboja pavieniais, bet ypač žiauriais, išpuoliais. Jie pasivadino „Naujuoju Tamsos Ordinu“. Skamba kvailai, bet jie ne idiotai, bent jau tie, kas jiems vadovauja. Vakar likviduotas Sinickio klanas. Juos užpuolė vykstant pasitarimui ir išskerdė visus iki vieno. Apsauga buvo ginkluota TTX 3, todėl nesukėlė Ordinui rūpesčio. Ordinas kaunasi tik kardais. Na, dabar suprantate, kokios pagalbos iš jūsų tikiuosi, pone Asahara.
-Regis, taip. Kaip aš juos rasiu?
-Kur jie slepiasi, mums dar nepavyko išsiaiškinti. Tačiau nesijaudinkite, netrukus jie pasirodys. Jeigu priimate mano pasiūlymą, paimkite štai šį telefoną ir laukite skambučio. Be to, pasakykite savo sąskaitos banke numerį. Tuojau paskambinsiu savo atstovui ir liepsiu pervesti pinigus. Šiokį tokį avansą. Ar sutinkate, pone Asahara?
-Iš kur jūs apie mane sužinojote ir kodėl esate tokios geros nuomonės apie mano sugebėjimus?
-Vieną naktį jūs įsivėlėte į gatvės kautynes. O pas mus žinios sklinda gana greitai.
-Vadinasi, greitai pasklis žinia, jog aš jums dirbu?
-Ko gero.
-Tai didelis trūkumas jūsų organizacijoje, pone Jelenski.
-Sutinku. Bet mums nėra reikalo slėpti šio fakto. Jūs tapsite nariu, taigi viskas čia akivaizdu.
-Priimu jūsų pasiūlymą dėl Naujojo Tamsos Ordino likvidavimo, bet dėl narystės dar pagalvosiu. Ir pasistenkite neafišuoti mūsų susitarimo.
-Kaip jums patogiau. Mėgstate konspiracinius darbo metodus, pone Asahara? – grafo Jelenskio išsekusiame veide šmėkštelėjo pašaipi šypsenėlė.
-Tikra tiesa. Tai suteikia platesnį veiksmų pasirinkimą. Kartais taip iš tiesų efektyviau.
-Gerai. Aš duodu jums telefoną. Kai išgirsite skambutį, žinokite, jog kažkurioje miesto vietoje reikalinga jūsų pagalba. Neišjunkite šio telefono niekada. O pinigai greitai atsidurs jūsų sąskaitoje.
-Puiku. – nenoriu išsiduoti, kad pinigai man visiškai nerūpi. Niekada nereikia kitiems išduoti savo motyvų.
-Jeigu panorėsite, tapsite labai svarbiu asmeniu organizacijoje, jai reikia tokių žmonių kaip jūs.
-Malonu, kad manimi pasitikite, pone Jelenski.
-Dabar privalau atsiprašyti, manęs laukia milijonai darbų. Esant tokioms aplinkybėms privalau koordinuoti situaciją, kad neįsivyrautų panika ir chaosas. Naujasis Tamsos Ordinas nėra neįveikiamas.
-Žinoma.
-Gero jums vakaro, pone Asahara, ir tikiuosi greitai pasimatyti.
-Lauksiu skambučių. – išsišiepiu aš. Suprantama, jam bjaurūs mano kvaili juokeliai, ir man patinka jį siutinti. Noriu, kad raumenys po lygia jo veido oda imtų konvulsiškai virpėti. Bet tiek to, palauksime kito karto.
Dabar Veronika mane išlydi.
-Ar ateisite rytoj į „Underground - 1“ klubą? – klausia ji. Turbūt turi galvoje tą klubą, kur mes pirmąkart pasimatėm.
-Nežinau. Galbūt, jei turėsiu noro. Ir jei nesikausiu su nenugalimojo ordino nariais.
-Tikiuosi, mes dar pasimatysime?
-Niekada negali žinoti.
-Gerai. Šiaip ar taip, sėkmės jums.
-O po šiuo namu yra bunkeris?
-Bunkeris? Ne, jokio bunkerio... O kodėl jums parūpo?
-Taip sau... Gerai, laikykitės ir nepasiduokit Ordinui.
-Niekada negali žinoti...
-Niekada nesakykite niekada. Viso gero.
-Iki pasimatymo.
Vėl žingsniuoju alėja, iš už lapijos stebimas daugelio akių. Išeinu pro vartus. Sėdu į automobilį. Daug spragų grafo organizacijoje. Net jeigu sunaikinčiau tą Ordiną, grafo organizacija imtų byrėti. Galiu lažintis, kad ponas Jelenskis ilgai neužsibus ant šio svieto. Na, reikės sužinoti, kas yra kas organizacijoje, o tada apskaičiuoti ėjimus. Matas man negresia, o šachų kol kas verčiau vengsiu. Vėliau – pažiūrėsim. Kol kas pažaisiu su Ordinu – genetiškai modifikuota veisle.