Kas yra mirtis?

... Praeiviai... Mašinų ūžimas. Žvilgtelėjau į dešinę.
Mano akys padarė neryškią nuotrauką. Fone gal ir žmonės, pastatai. Kraštelis gatvės, automobilio priekis.
Dar viena nuotrauka. Tamsa.

Smalsuoliai apsupo ant gatvės gulintį kruviną žmogų. Girdėjosi šūksniai: „Žmogų užmušė! ” „Svoločius! “ „Net nestabdė! ” Žmonės užsipuolė vairuotoją. Jis sedėjo automobilyje. Toli nuo partrenktojo pėsčiojo...

-... Štai kaip ten buvo su ta avarija. - užbaigiau.
Sesuo Lina klausėsi, sedėdama ant palatos lovos krašto, pasukusi galvą kairėn, kad mane matytų. Jos žvilgsnis buvo abejingas, truputi jautėsi, kad Lina suirzusi. O mano veide, kuris buvo vos ne vienas šašas, galima buvo įžvelgti šypseną.
Šiek tiek sukikenau, supratęs, kaip Lina jaudinasi dėl manęs.
-Kas čia juokingo? - prabilo ji. - galėjai mirti, Antanai.
Mirti. Chi chi chi.
-Negalėjau. - tariau aš. - Negi pamiršai? Aš esu nemirtingas. Pažvelgiu mirčiai į akis, o ji pabėga. Vis dar netiki? Juk ne pirmas kartas.
-Tu nesi nemirtingas. Tik kelis kartus pasisekė ir tiek. Atsitiktinumai.
-Ar jų ne per daug?
-Vis tiek ateis laikas.
-Nejaugi... O gal man negalima palikti šio pasaulio, nes pirma turiu atlikti man paskirtą misiją, užduotį.
-Gal. Bet vistiek nekvailiok. Būk atsargus.
Aš šypsojausi. Lina paėmė už nesutvarstytosios rankos.
-Prašau... - susirūpinusios sesers balsas.
Žodis nuplovė  šypseną nuo mano lūpų.
-Gerai... - atsidusau.
-Pažadi?
-Taip.
Pamelavau. Nors... Ne. „Taip“- tik žodis. Nesakiau, su kuo sutinku. Neprižadėjau, kad būsiu atsargus. Iš kur man žinot, kaip Lina mane suprato? ...

Naktis išdažius pasaulį tamsiomis spalvomis. Saulė dingus. Tik mėnulis ir žvaigždės bandė kompensuoti jos šviesos stygių.
Su seserimi atsistojome prie traukinio bėgių. Buvo praėję daug laiko po automobilio nutrenkimo. Buvau visiškai sveikas.
-Štai ir atėjome. - tariau. - Užsidenk akis. Parodysiu, ką sakiau.
Lina pažiūrėjo į bėgius, po to atsuko nepatiklų žvilgsnį į mane. Ji bijojo.
-Ką... ką darai? - išlemeno.
-Nesijaudink. Neužsinorėjau mirti. - raminau. - Užsidenk akis.
Lina padarė, kaip paprašyta... Nevisai.
-Lina, nesukčiauk. Paprašiau, kad užsidengtum akis. Nepraskleidinėk pirštų. Bus staigmena.
-Ką tu sugalvojai?
-Nesijaudink. Sužinosi... Gi sakiau, kad nenoriu mirti... Ar esu kada nors neištęsėjęs pažado?
-Na... Ne...
-Tai pasitikėk manimi.
Lina uždengė akis delnais, o aš atsisėdau ant bėgių, po to padėjau galvą ant šaltos metalinės juostos. Vis stebėjau seserį. Išsitraukiau pistoletą, įrėmiau jį į smilkinį ir leidau:
-Gali žiūrėti.
Sesuo žvilgtelėjo į mane ir ją visą perliejo siaubas.
-Bet t-tu pažadėjai.
-Pacituok mane.
-Paklausiau, ar pažadi, o tu atsakei, kad taip.
-Pati supranti. Nieko nepažadėjau. Tik pasakiau: „taip“... Ei! Atsitrauk. Aš žinau, kad  esu nemirtingas, todėl nuspausti gaiduką man nesunku. Niekur neik. Tik stebėk.
-Kur mano mobilus?
Šyptelėjau.
-Matai? Aš viską apgalvojau. - pasigyriau.
-Sakei, kad nenori mirti.
-Tiesa. Tenoriu tau įrodyti, jog esu nemirtingas, kad liautumeis taip jaudintis dėl manęs. Ši savybė man labai pasitarnaus. Suorganizuodamas tą avariją, neįrodžiau...
-Antanai, - pertraukė mane Lina, - nereikia. - sesers akyse pasirodė ašaros. - Po avarijų žmonės išgyvena, bet kaip tu liksi gyvas, jei tavo tuščia galva bus sutrinta į miltus? ...
Girdėjosi, kaip atvažiuoja traukinys.
Užplūdo prisiminimai. Mane automobiliu nutrenkusį vairuotoją ištraukė iš kalėjimo. Ir dar jam sumokėjau...
Čiuku čiuku.
Kas yra mirtis?
Čiuku čiuku.
-Stovėk ramiai. - paliepiau. - Geriau atsisėsk.
Čiuku čiuku. Laikas žaibo greičiu privedė garvežį prie mano kūno. Mane kažkodėl išpylė šaltas prakaitas. Linos skruostai buvo permirkę nuo ašarų. Ji sedėjo, žiūrėdama į mane, ir nežinojo, ką daryti.
Pagailo...
Traukinys mane pervažiavo...

Taigi „geriau atsisėsk“ buvo mano paskutiniai žodžiai...
Pramerkiau akis. Ryški balta šviesa. Bent man taip tada atrodė. Kur aš? Prisiminiau, kaip gulėjau ant bėgių. Nejaugi aš pas Dievą?
Vaizdas išryškėjo. Aš ligoninės palatoj. O Lina šalia manęs. Jos akys buvo sudrėkintos ašarų.
-Antanai... - prabilo sesuo.
Tada dar neatkreipiau dėmesio, kaip guliu, kas aplink mane.
-Sakiau, kad aš nemirtingas. Juk mane pervažiavo, ar ne?
-Taip. Aš negaliu patikėti, kad mirtis tavęs nepasiėmė...
-Kas yra mirtis?
Nusišypsojau.
O aš gyvas. Lyg kažkas būtų atlikęs man tai, ko šiuolaikinė medicina nesugeba, o visą kitą palikęs pastarajai.
Taigi „geriau atsisėsk“ buvo mano paskutiniai žodžiai... tą dieną.
Šypsausi.