Niekam neskolink savo lovos, 8 skyrius

Lapkričio 26d. Penktadienis

  Šiandien mano pirmoji „komandiruotė“! Ryte Simas įdavė dokumentus ir paprašė juos nuvežti į Vilnių. Žinoma aš su mielu noru sutikau. Taigi po to kai pridaviau dokumentus, gavau laisvą popietę.
  Vaikštinėjau po Vilniaus senamiestį ir dairiausi po vitrinas. Suskambo telefonas.
  − Alio, - tariau aš.
  − Labas, Agne! Na, kaip sekasi? – pasigirdo Simo balsas.
  − Neblogai, neblogai. Tikiuosi tau irgi?
  − Žinoma! Klausyk, paskambinau paklausti, kada tu grįši namo?
  − Aha, jau pasiilgai?
  − Kaip gi kitaip?
  − Nežinau. Galvoju dar keletą valandų Vilniuj užtrukti, juk žinai, kol aš viską apžiūrėsiu, kol išleisiu visus pinigus… - nusijuokiau aš.
  − Gerai, tada lauksiu tavęs šeštą?
  − Na, nežinau, šeštą, gal septintą.
  − OK. Septintą. Tai iki! Bučkis tau!
  − Ir tau bučkis! Iki!
  Įsidėjusi telefoną į rankinuką, vienos parduotuvės vitrinoje pamačiau labai gražius vyriškus marškinius ir iškart mintyse pamačiau Simą vilkintį tais marškiniais. Nubėgau į parduotuvę ir nupirkau juos, taip pat paėmiau labai simpatišką kaklaraištį. Po to perėjau visas likusias parduotuves, knygyne nusipirkau seniai ieškotą knygą. Tiesą pasakius belakstydama po tas parduotuves gerokai pavargau. Todėl pavalgiusi pietus nusprendžiau važiuot namo. Buvo dar tik pusė keturių, bet pamaniau, kad Simas neturėtų supykti, kad grįžtu ankščiau. Sėdau į mašiną ir pasukau į Kauną.
  Parvažiavau pakankamai greitai, bent jau man taip atrodė. Pamaniusi, kad Simas dar bus darbe pirmiausia ten ir nuvažiavau. Tačiau vos mane pamatęs žengiant pro duris, vienas darbuotojas atraportavo:
  − Šefas jau išvažiavo.
  Išvažiavo, tai išvažiavo. Aš irgi pasukau namo. Parvažiavusi greit užbėgau laiptais, rankose turėdama visus pirkinius, ir įspaudžiau durų skambučio mygtuką. Po kelių mano „išspaustų“ melodijų durys atsidarė. Tarpdury stovėjo moteris vienais apatiniais, užsisiautusi vyriškus marškinius. Be žado žvilgtelėjau svetainės link ir pamačiau butelį konjako ir dvi taures. Netoli stalo buvo išmėtyti drabužiai. „Atgavusi klausą“, išgirdau iš vonios sklindantį vandens čiurlenimą.
  Netarusi nei vieno žodžio žengiau kelis žingsnius atbula ir metusi turėtus daiktus ant žemės apsisukau ir puoliau bėgti laiptais žemyn. Per veidą nusruveno pirmosios ašaros. Įsėdau į mašiną ir nuvažiavau Kauno marių link. Vanduo man visada padėdavo nusiraminti.
  Palikau mašiną aikštelėje ir nubėgau į paplūdimį. Sukniubau prie pat vandens ir pradėjau verkti. Taip verkusi tikriausiai dar niekad nebuvau. Rauda tiesiog plėšė krūtinę... Niekaip negalėjau suprasti kodėl jis taip pasielgė. Vis klausiau savęs: „Kodėl?“. Širdis plyšo iš skausmo...
  Kai šiek tiek apsiraminau, tiksliau sakant, kai išverkiau visas ašaras, išgirdau skambant telefoną. Iš kart nusprendžiau: jei skambins Simas, nei už ką nekelsiu ragelio! Visai laimei tai buvo ne jis, o Monika.
  − Kur tu prapuolei? Skambinu jau nežinia kelintą kartą. Ir ne aš viena skambinu. Mes visi čia kraustomės iš proto! – išgirdau labai sunerimusį jos balsą.
  − Nesijaudink. Man viskas gerai, jei tik tai galima pavadinti gerai.
  − Kas atsitiko? Pasakyk kur esi, aš tuoj pat atvažiuosiu! Juk tu jau Kaune?
  − Taip, taip, Kaune. Atvažiuok į savo seną butą. Juk jūs jo dar nepardavėt?
  − Ne, nepardavėm. Gerai, tuoj atvažiuoju.
  − Tik atvažiuok viena, daugiau nieko, nieko nenoriu matyti. Nei Tomo, nei ko nors kito.
  − O kaip Simas?
  − Būk gera, daugiau niekada neminėk šito vardo. Susitiksim pas tave. Iki.
  Kaip aš dabar jaučiuosi? Visiškai sugniuždyta. Taigi, jis dar nieko niekam nesakė. Ką gi, ši garbė atiteko man.
  Išsitraukiau iš rankinuko vienkartinę nosinytę, nusišluosčiau akis, veidą, išsipūčiau nosį ir nuėjau prie mašinos. Pradėjus važiuoti, iškrito pirmieji lietaus lašai. Oras kuo puikiausiai atitiko mano nuotaiką. Dar prieš kelias valandas, skaisčiai švietė saulė, o dabar jau pliaupia lietus.
  Buvusius Monikos namus pasiekiau po dvidešimties minučių. Jos lange degė šviesa, taigi ji atvažiavo pirma. Greit užbėgau laiptais aukštyn ir paspaudžiau durų skambutį. Už akimirkos atsidarė durys.
  − Užeik, - pakvietė Monika ir aš įėjau. – Siaubas, kaip tu atrodai! Visa išbalusi, plaukai išsitaršę, akys patinusios ir paraudusios! Verkei? Kas atsitiko? – pasipylė žodžių srautas, kai ji mane pamatė.
  Aš greit nusiaviau batus ir nuėjus atsisėdau į fotelį. Ji prisėdo šalia.
  − Na, tai kas atsitiko? – atsargiai paklausė manęs.
  − Žadėjau Simui grįžt apie pusę septynių, bet taip išėjo, kad grįžau pora valandų anksčiau. Darbe jo nebuvo, taigi nuvažiavau namo. O ten… duris atidarė… kažkokia pusnuogė merga…
Neišlaikiau ir pradėjau verkt. Monika vis dar sėdėjo be žado, po to pradėjo kratyti galvą.
  − Negali būti, pasakyk, juk tu juokauji, tiesa?
  − Aš tau panaši į tą kuriai labai linksma?! – pašokau iš fotelio ir pradėjau rėkt. – Manai man labai linksma? Širdis plyšta pusiau, o geriausia draugė pasako, kad aš juokauju!
  Monika priėjo ir apkabino mane.
  − Nusiramink, aš įsitikinus, kad viską galima kažkaip logiškai paaiškinti. Tu tik nusiramink. Einu išvirsiu kavos, o tu pabandyk aprimti, tada pasikalbėsim, gerai?
  Linktelėjau galvą, o ji nuėjo į virtuvę. Tada išsitiesiau fotelyje, užsimerkiau ir pasistengiau apie nieką negalvoti. Po poros minučių, kai ji sugrįžo, aš jau buvau nurimusi. Monika padavė man puodelį kavos ir, pasiėmusi vieną pati, atsisėdo priešais mane.
  − Tu jį matei?
  Aš papurčiau galvą.
  − Ne, tik ją.
  − Na, dabar aišku ko jis atlėkė pas mane lyg akis išdegęs. Iš pradžių jis paskambino ir paklausė ar tu ne pas mane, kai atsakiau, jog ne, jis atlėkė ir papasakojo, kad jau kelis kartus tau skambino, bet tu kaip nekeli ragelio, taip nekeli. Tada pabandžiau paskambinti aš. Labai išsigandau kai kelis kartus iš eilės neatsiliepei. Niekaip nesupratau, kur tu galėjai prapulti, juk visada ir visur nešiojiesi telefoną. Po to pabandėm paskambinti po dešimties minučių, bet rezultatas buvo tas pats. Dar po dešimties minučių tu pagaliau atsiliepei. Simas nudžiugęs pašoko, bet kai išgirdo, kad tu nenori girdėti net jo vardo, susmuko kėdėje, po to nusikeikė ir išėjo.
  Iš pradžių aš niekaip nesupratau kodėl jis taip nervinosi, po to nesupratau kodėl tu nenori jo matyti. Dabar viskas aišku.
  Jei nori, galiu paskambint Tomui ir paprašyt, kad jis atvežtų visus tavo drabužius, galėsi pagyvent pas mus.
  − Jei leisi, tai aš norėčiau pagyventi čia, bent jau kol susirasiu sau butuką, o dėl drabužių, tai rytoj nuvažiuosiu ir pasiimsiu pati. Nenoriu, kad jis manytų, kad gali mane visiškai sugniuždyti.
  − Bet jis ką tik tai padarė!
  − Kol kas tai žinai tik tu.
  − Tada prižadėk, kad pasiimsi ir mane. Prie važiuodama pas jį užsuksi pas mane. Sutariam?
  − Gerai. Sutariam.
  − Klausyk, man jau riekia važiuoti, nes Tomas pradės nerimauti. Laikykis! Ir nepamiršk rytoj pas mane užvažiuot. Na, gerai, iki.
Pakštelėjusi man į žandą, ji išbėgo pro duris.
  Neturėjau jėgų net išplauti puodukus, tad nusirengiau ir nuėjau miegoti. Šiandiena iš manęs pareikalavo daug jėgų, rytojus pareikalaus lygiai tiek pat, jei ne daugiau...