Lygtys su visais nežinomasiais (I)

- Tau reikėjo kaip ministrui dantimis būti įsikabinus į tą portfelį! - Buvom tik pakilę iš Šachtų oro uosto skrydžiui į Rostovą, kai lėktuve nuskambėjo Antano balsas.
- Ir nagais laikiausi, nors tas portfelis prakvipęs herbicidais ir kita chemija - atsakiau - Tik komandiruotę man įteikė mėnesiui, keturiasdešimt antspauduotų skrydžio užduočių, sakė kaip būrio vadas tu jas pats pasirašysi, lėktuvo raktus, net kur gyventi pats ieškojausi. Maniau kad tik į čia atvaryti lėktuvą mane siuntė. O čia va visą mėnesį jį vairuoti teks. O portfelį išsivežė, sakė kitas bus ...
- Kas man tą portfelį Vilniuje be lėktuvo būtų davęs. Aš irgi čia atskridau ne pilotuoti, o žemės ūkio aviacijos ekspedicijai vadovauti. Ką dabar darysim?
- Kad grįžti galim sugalvoti tūkstantį priežasčių, kas čia tame kaimely aiškinsis. Bet pirmiausia turbūt įtraukim užsparnius...
- 33119, pakilau, kairiu posūkiu Rostovas - pratarė į eterį būrio vadas. Rostovas buvo "į dešinę". Pakilom be "tarnybinio portfelio", kuriame turėjo būti viskas kas navigacijai reikalinga. Ir žemėlapis, ir Rostovo oro uosto schemos, radijo ryšio dažniai, logaritminės liniuotės... Lietuvos maršrutuose retai kada tą portfelį atidarydavom. Tačiau svetimoje žemėje be jo buvom tiesiai šviesiai sakant akli viščiukai...
- Dešiniu posūkiu išeikite 33119 - atsakė skrydžių vadovas - dirbkite su "Rostovo ratu" šimtas dvidešimt du ir du ...
Skrydis turėjo tęstis vos dvidešimt kelias minutes. Žemėlapį Šachtų navigacinėje žiniavietėje aš aišku atidžiai žiūrėjau, kitaip maršruto navigacinio žurnalo nebūtų niekas pasirašęs. Tačiau didelio Rostovo oro uosto schemos gyvenime akyse nebuvau matęs. Tik ką išgirstas "Rostovo rato" skrydžio vadovo radijo ryšio dažnis buvo maloni naujiena gyvenime.
- Tai grįžtam? - paklausiau.
- Žinai, gal ne. Varom. Ne vaikai visgi. Mane kas antrą mėnesį rimtai į pensiją varo. O tu, jei kas, pabudėsi pusmetį štabe. O po to už vieną muštą dešimt nemuštų duoda...
Pradėjau į eterį murmėti viską, ką reikia įeinant į didelio oro uosto rato zoną.
- Artėkit į ketvirtą posūkį - teišgirdau. Tai nebuvo jokia malonia naujiena. Ką sakyti toliau tiesiog nežinojau. Bet pauzė eteryje negalėjo būti ilga. Pasakyti "supratau" liežuvis neapsivertė. Nelaukdamas kol paklaus to, ko nežinau, murmėjau eterin toliau:
- 33119, mes turėsime šiandien ilgą maršrutą su ministerijos ir valdybos inspekcija, norime atidžiau įsižiūrėti į faktinę meteo situaciją, gal galime artėti link trečio, o gal antro posūkio?...
Eteryje buvo tyla.
- Ką čia makaluoji? - išgirdau vidiniu telefonu Antano balsą...
- Ką, ką... Nelaimingą "Sprintloto" bilietą  ištraukiau. -  Sakinio "Ten parašyta bandyti dar kartą" pasakyti nesuspėjau. Į eterį  prabilo "Rostovas- Ratas":
- Dabar pakilo An-24. Planuokite antrą posūkį tris kilometrus dešiniau jo pakilimo kurso...
"Bingo!". Mums nepasakė kirsti kilimo tako per centrą. Pakilusio An-24 siluetas tiesiog parodė  kur tas Rostovo oro uostas, koks kilimo kursas, ir kur ne tik ketvirtas, bet ir pirmas, antras bei trečias Rostovo "rato" posūkiai. Taigi, galiojant bendroms oro eismo taisyklėms, Rostovo oro uosto schema tapo aiški kaip aksioma. Tereikėjo "iššifruoti" Rostovo "starto" ir "vairavimo" radijo ryšio dažnius ...
- Fiksuokite kilimo kurso kirtimą po keturių minučių  - pasakiau į eterį.
- O jūs ką, su "startu" to nenorite aptarti? - pasigirdo skrydžio vadovo prieštaravimas. Bet tame prieštaravime mes aiškiai išgirdome "Rostovo starto" radijo dažnį. Kertant kilimo kursą tame dažnyje tiesiog norėjosi užsibūti. Akylai laukiau kokio nuvažiuojančio nuo juostos lėktuvo radijo ryšio seanso. Jame turėjo būti pasakytas "Rostovo - vairavimo" dažnis ir bent vieno vairavimo takelio numeris. Tačiau išgirsti tą "paslaptį" pavyko tik artėjant link trečiojo posūkio. Kol aerodromą matėme iš aukštai, tiesiog mintinai mokiausi jo vairavimo takų išdėstymą. Nutūpę tai matytume tik Rostovo oro uosto instrukcijoje. Bet portfelio, kuriame ji turėtų būti, lėktuve nebuvo.
Dar iki galutinio leidimo tūpti Antanas prabilo į eterį "paprasta" kalba:
- Nematau kur pas jus stovi An-2. Kur jūs mus statysite? Mums būtų gerai kokia vietelė arčiau centrinio pastato. Ar turite galimybę...
Dvidešimties metrų aukštyje viskas jau buvo aišku. Nupasakotos mūsų stovėjimo vietos perone nereikėjo ilgai ieškoti. Į ją tereikėjo nuriedėti, apsisukti ir išjungti variklį.
- Skandalas - nutilus varikliui ištarė būrio vadas. - Rusijoj gali kilti badas. Per susirinkimą minėjo, kad "Aeroflotas" į šią ekspediciją nori suvaryti aštuonis šimtus lėktuvų. Suuos, kad neturim portfelio pagrindiniame transportinio ryšio lėktuve - atšauks visus Lietuvos lėktuvus. Po to paaiškės, kad to portfelio neturi Latviai. Pamaskvėje ešelonas su benzinu visiems čia skrendantiems lėktuvams pajudėti niekaip negali. Taip ir nepajudės, jei kils bent menkiausias gandas, kad ekspedicija stabdoma.
Skubiai piešiausi tik ką matyto iš aukštai Rostovo aerodromo eskizą, rašydamas tik ką girdėtus dažnius, mėtydamas "klaustukus", ką skubiai Rostovo navigacinėj žiniavietėj dar reiktų sužinoti. Dar reikėjo suskubti sulakstyti į oro uosto "Sojuzpiečiat" kioską nusipirkti liniuotę, kokį nors matlankį, na ir be abejo Rostovo srities administracinį žemėlapį.
Taip prasidėjo spalvinga 1984 metų ekspedicija Rostovo srity. Skraidymai po įvairiausius žemės ūkio aerodromus, kur mėnesiui buvo suskraidinti keliasdešimt Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos lėktuvų, tikrai trumpam dvelktelėjo romantika. Įvairiausi geografiniai, socialiniai ir net techniniai kontrastai mirgėjo nepaliaujamai. Kartais įprastos anekdotinės situacijos atrodė visai ne juokingai. O rimtos tuose kraštuose vykusios gyvenimo realijos „rimtumu“ nebedvelkė kokius šešiasdešimt metų. Nei juokas nei ašaros nebūtų jų atpasakojimo išraiška.
Po dviejų savaičių skridom į Volgodonską. Būdamas net labai akylus, niekur negalėjau rasti jokių duomenų apie Volgodonsko aerodromą. Jau buvo pasirašyti visi dokumentai išskridimui, kai tiesiai šviesiai tų duomenų paprašiau Šachtų budinčio šturmano. "O kam?" - teišgirdau - "Skriskite ir viskas, aš jums viską pasirašiau. Nenorit, neskriskit". "Pabandykit užeiti kariniu dažniu" - pasakė vienas iš paklaustų vietinių pilotų. Dar keli atsakymai mane visiškai supainiojo. Tebuvo aišku viena - Volgodonsko zonoje viskas kitaip, jei net ne atvirkščiai, nei paprastose navigacijos taisyklėse.
- Atsimeni grandies vadą Martinienko? Dramblį? Pavasarį palaidojom... - išgirdau už nugaros keturis metus nematyto bendramokslio balsą.
- Labas. O tu turi "tą užrašų knygutę" su savimi, apie kurią jis mums pasakojo antrame kurse? – nudžiugau, nors aiškiai buvo pasakyta liūdna žinia.
- Turiu. O tu turi?
- Turiu. Bet joje tik Baltijos jūros pasienio zonos - visai kita teritorija. Man Volgodonsko reikia.
- Taigi jums lietuviams ten negalima...
- Rusams į Palangą irgi negalima. Į Volgodonską skrendu po 10 minučių. Duok.
Nešiotis tais laikais su savimi užrašų knygutes, kur glaustai ir logiškai būdavo sukonspektuotos visos mažos ir didelės SSSR paslaptys, atrodė keistoka. Tačiau ne mūsų lakūnų karta tai sugalvojo, o mums nebuvo priežasties netęsti tokių tradicijų. Volgodonsko aerodromo zonos skraidymų schema buvo suprantama žmogiškam protui, tačiau gal kokį dešimt kartų "griežtesnė" nei skraidymų instrukcija virš Kremliaus Suvažiavimų Rūmų. Volgodonskas buvo tais laikais kaip ir "privatus" Atommašo oro uostas. Atommašas turėjo net nuosavus JAK-40 ir AN-2 lėktuvus - turbūt vienintelius registruotus ne "Aerofloto" vardu pagal tų laikų Oro kodeksą. Pats oro uosto pastatas buvo tiesiog toks pats kaip Barysiuose prie Šiaulių. Tik šalia jo buvo dar jaukus ir modernus viešbutis. Volgos-Dono kanalas visai nebuvo tokiu ištaikingu, kokį piešė mokyklų vadovėlių dailininkai. Tačiau Atommašo apylinkės dvelkė tiesiogine žodžio prasme - Fantastika. Už aukštų Atommašo sienų buvo projektuojami, gaminami ir bandomi ne tik atominių elektrinių reaktoriai. Retas gamtos grožis aplink bylojo ir apie daug gilesnę žmogiškos minties užuomazgą - vandenilinės energijos valdymo ir vandenilinio ginklo istorijos pirmuosius dešimtmečius. Nori, nenori ten neįmanoma buvo nepasijusti prasmingu neaprėpiamuose galaktikų labirintuose. Po to sekę nuotykiai skrydžiuose tik porą šimtų kilometrų į pietryčius ir į šiaurę nuo Volgodonsko, verti atskirų tų laikų vietinių oro linijų navigacijos istorijos puslapių. Todėl apie tai kitą kartą.