Aš labai bijau vorų. Visą gyvenimą bijojau. Vos tik pamatydavau, mane sukaustydavo siaubas. Net į tualetą negalėdavau eiti, kol mama iš ten neiškrapštydavo baisūno. Jei netyčia užmatydavau kokį vonioj ir šalia nebūdavo nieko, kas būtų galėjęs atskubėti man į pagalbą, visada prausdavausi įsispitrijusi viena akimi į jį. Maža kas… Kai vieno nekalto pasivažinėjimo metu aš iš priekinės mašinos sėdynės žaibo greičiu persikrausčiau į užpakalinę, vos tik išvydusi aštuonkojį pabaisą, draugams sukėliau lengvą šoką ir apie tai, kad aš siaubingai bijau vorų niekam neliko jokių abejonių. Visa laimė, tuo metu vairavau ne aš. Girdėjau, kad paniška vorų baimė vadinama arachnofobija, kuri, deja, yra neišgydoma.
Na ką gi. Neišgydoma, tai neišgydoma. Teks susitaikyti ir prisitaikyti. Ilgą laiką atrodė, kad tiek vorai, tiek aš vengiame vieni kitų. Netgi miške matydavau vos vieną kitą. Tokiomis akimirkomis visada pasitraukdavau iš jų kelio ir stovėdavau nejudėdama kaip garbės sargyboj, kol jie dingdavo iš akiračio. Gyvenimas buvo šviesus, spalvotas ir be rūpesčių.
Deja, kaip jau galima buvo suprasti, tai nesitęsė amžinai. Vieną rytą, pasipuošusį ulbančių paukštelių trelėmis, atokiame savo kambario kampe pamačiau Jį. Jis stovėjo nejudėdamas, lyg sustingęs meditacijoje. Panašiame transe akimirksniu atsidūriau ir aš. Kelias sekundes smegenys, priėmusios nepageidaujamo svečio paveikslą, atsisakė funkcionuoti. Visas organizmas „pasistojo piestu“. Posakis „vorai neša laimę“ šiuo metu manęs visai nedžiugino. O jis sėdėjo susikaupęs, pasinėręs savo apmąstymuose, lyg manęs kambaryje net nebūtų. Koks įžūlumas! Pagaliau smegenys įsijungė į kasdieninę mąstymo rutiną. Tuo metu galvoje sukosi tik vienas klausimas “kaip man dabar jį iš ten iškrapštyti”. Įsidrąsinusi atsargiai prisėlinau. Voras niekaip nesureagavo į tokį mano smalsumo pasireiškimą ir toliau sau meditavo. Paimti jį į ranką ir išmesti? Apie tai negalėjo būti nė kalbos. Užmušti! Net nusipurčiau nuo tokios baisios minties. Kaip galima? Juk gyvas padarėlis. Jis irgi nori gyventi. Juk aš net tarakonų ir tų negaliu užtrėkšti šlepete. Na, šiaip tai juos net ir užtrėkšti šlykštu. Vėl nusipurčiau nuo galvoje iškilusių vaizdų. Visa laimė, kad čia bent tarakonai nesiveisia. Vos tik spėjau taip pagalvoti, mano svečias sujudėjo, priversdamas mane atsitraukti gerą atstumą. Voras, pajudinęs “nutirpusias”, kaip aš sau mintyse pašmaikštavau, kojas, vėl sustingo savo pradinėje pozoje. Na ką gi. Jis manimi visai nesidomėjo, o juk turbūt jam atrodžiau milžinė. Tai kodėl aš dabar turėčiau bijoti? Nusprendžiau nekreipti į jį dėmesio ir visa baisiai drąsi išėjau iš kambario. Visą dieną sąmoningai jį ignoravau. Nors, suprantama, mano svetelis nė minutėlei neišgaravo man iš galvos.
Ir štai eilinį kartą įžingsniavau (vis dar tokia pat drąsi) į kambarį. Nejučiomis žvilgsnis nukrypo į šiandieną netikėtai apgyvendintą kampą. Ir, o siaube, ten voro nebuvo. Visa mano drąsa išgaravo akimirksniu. Nežinojau, kur lipti, juk jis gali būti bet kur! Sustingusi stovėjau kaip įkasta vienoje vietoje ir dairiausi. Ar tik nepamatysiu kur nors besislepiančio ir bešiepiančio raudonų velnio akių. Pamatyti nieko nepamačiau. Smegenys pradėjo žaibiškai regzti planą. Pirmiausia, nusprendžiau, kad reikėtų sunaikinti jo irštvą. Gal tada jis nepasirodys. Griebiausi skuduro, pamiršusi visas atsargumo taisykles. Kai kampas jau spindėjo švara ir kai voratinklio neliko nė pėdsako, sugalvojau, kad ne pro šalį būtų iššveisti visą kambarį. Buvau girdėjusi gandą, kad vorams patinka nešvara. Tuo ir užsiėmiau. Ir staiga bešveičiant po lova, susidūriau akis į akį su juo. Abu sustingom. Aš iš baimės, jis, matyt, iš nuostabos ir netikėtumo. Su skausminga nuojauta voras metėsi mano pusėn. Aš spiegdama užsikoriau ant lovos. Jis žaibiškai atsidūrė savo numylėtam kampely ir minutėlei sustingo. Stebinčiai aukštai nuo lovos, naujasis gyventojas man pasirodė toks mažutėlis, toks nelaimingas, toks įskaudintas, kad aš net baisiai susigėdau. Kaip galėjau išardyti jo taip gražiai numegztą namelį. Įsidrąsinusi ir vos neašarojanti nulipau nuo lovos ir pradėjau pamažėle (atsargumas gėdos nedaro) artintis prie nelaimėlio. Deja, jis pajutęs mano sunkius (na, gal tik jam) žingsnius, dar labiau susigūžė, paskui pamakalavo kojom ir dingo sienos plyšyje. Dar ilgai stovėjau vienoje vietoje negalėdama pajudėti. Nelaiminga arachnofobija! Šitaip nuskriausti mažą nekaltą voriuką... Deja, žala jau buvo padaryta ir mano svečias daugiau niekada nepasirodė. O buvo toks mielas pūkuotas voriukas ir visai nebaisus.