šiąnakt ji vėl šoks

Jūs tik pažiūrėkit, kaip ji šoka!
Baltais plaštakės pirštais
apkabindama
kaskart naujai
pražįstantį pavasarinį dangų

sidabru siuvinėtos akys
slepia dar negimusią jaunystę
kuri iš miego prikelia
net ir žemiausio garso
suvirpėjimą

ir ji vis dar šoka
tada, kai užgęsta visos šviesos
stiklinėm klumpėm
kliūdama už
antrarūšės ateities

kas kart naujai sugrąžindama
savo šaldančius palytėjimus
kai vėjo tirpinama žvakė
paskutinįkart
numiršta