Niekam neskolink savo lovos, 7 skyrius

Birželio 24d. Ketvirtadienis

  Atsibudau sučirškus žadintuvui. Išsiropščiau iš lovos ir nupėdinau į vonią. Nusiprausiau po dušu ir greit apsirengusi išsikviečiau taksi. Kol laukiau taksi susirinkau rožes, paėmiau vazelę, kortelę ir raktus nuo Simo buto. Tada išbėgau į lauką. Po poros minučių atvažiavo taksi. Įsėdusi pasakiau adresą ir taksi išvažiavo. Kol važiavom mano pilve kažkas kirbėjo ir tas kirbėjimas vis didėjo. Kai privažiavome Simo namus išlipau iš taksi ir paprašiau, kad palauktų, nes ilgai užtrukti nežadėjau. Užlipau  į trečią aukštą ir kuo tyliausiai atrakinau duris. Jo butas buvo erdvus ir šviesus, puikiai apstatytas.
  Aš tyliai įslinkau į miegamąjį. Jis gulėjo pakankamai didelėj vienam žmogui lovoj, iki pusės užsiklojęs. Kambaryje dar buvo fotelis ir nedidelis žurnalinis staliukas ant kurio gulėjo Diuma knyga „Vikontas de Braželonas“. Patraukusi knygą į šoną ant staliuko padėjau vazelę, į ją įmerkiau vieną rožę, o likusioms penkioms rožėms nuskyniau galvas ir žiedlapius išbarsčiau po visą kambarį. Prie vazelės padėjau kortelę. Tada tyliai priėjau prie jo lovos ir švelniai lūpomis prisiliečiau prie jo lūpų. Dar tyliau sušnabždėjau:
  – Labas rytas.
  Tuomet vos girdimai išslinkau iš kambario ir patraukiau prie durų. Užrakinusi duris išgirdau tylų čirškimą ir man į galvą šovė mintis: „Žadintuvas“!  Tada kaip patrakusi puoliau laiptais žemyn ir įsėdusi į taksi parvažiavau namo. Kai įžengiau į butą buvo be kelių minučių šešios.
  Greitai persirengiau ir atsiguliau į lovą...
  Nereikėjo ilgai laukti. Gal už penkiolikos minučių išgirdau rakinant duris. Po kelių akimirkų į kambarį atsliūkino Simas. Šiek tiek pramerkusi akis ir stebėjau ką jis daro. Simas buvo labai neramus, rankos truputį drebėjo. Jis tyliai atsinešė kėdę ir pasistatė ją priešais mano lovą. Atsisėdęs tarsi sustingo, visiškai nejudėjo, tik sėdėjo ir žiūrėjo į mane. Bandžiau įspėti ką jis galvoja, bet tai buvo beviltiška. Kiekvieną kartą man sujudėjus jo akyse įsižiebdavo vilties kibirkštėlė, bet man vėl „užsnūdus“ ji tuoj pat pradingdavo jo akių gelmėje.
  Aš gulėjau, gulėjau ir laukiau žadintuvo čirškesio. Visai laimei vakar nustačiau telefone esantį žadintuvą pusei septynių. Atrodė, kad tas laukimas niekad nesibaigs. Ir štai staiga mano telefonas pradėjo pypsėti ir Simas trumpam akis nusuko į jį. Man kaip tik to ir reikėjo! Aš plačiai atmerkiau akis ir nusišypsojau. Kai jis vėl į mane atsisuko pamatė mane atsimerkusią ir besišypsančią. Lėtai atsisėdau, po to nuleidau kojas ant žemės ir atsistojau. Jis taip pat atsistojo, paėmė mano rankas ir vos girdimu balsu tarė:
  – Tu net neįsivaizduoji, kaip seniai aš troškau tau pasakyti, kad tave myliu...
  Aš žengiau nedidelį žingsnelį ir atsistojau visai prie pat jo. Tada lėtai užmerkiau akis ir savo lūpas priglaudžiau prie jo. Mūsų lūpos susiliejo, mes bučiavomės. Atrodė tarsi visą amžinybę mes stovėjome šitam kambarį ir bučiavomės. Kai atitraukiau savo lūpas ir atmerkiau akis, jis taip pat atsimerkė. Jo akyse spindėjo neapsakomas džiaugsmas. Simas paėmė mane ir kelis kartus apsuko aplink save. Tada pabučiavo mano rankas ir klestelėjo į šalimais stovėjusią kėdę. Aš apsisukau ir pasiklojau lovą. Kai atsisukau, jo akys buvo įsmeigtos į mane, o veidas vis dar švietė džiaugsmu. Kad ir kur aš ėjau, kad ir ką aš dariau, jis sekiojo mane akimis ir nei akimirkai nepatraukė žvilgsnio. Kai aš apsirengiau (žinoma vonioje, o ne prie jo) buvo jau septynios.
  Žvilgtelėjusi į Simą ir pamačiusi, kad jis vis dar įsistebeilijęs į mane, trumpai nusijuokiau. Tada apsisukau ir nuėjau į virtuvę. Po kelių akimirkų jis taip pat buvo virtuvėje. Atsidariusi šaldytuvą aš išėmiau multivitaminų sultis, porą obuolių ir apelsinų, ir varškės kremą. Iš duoninės ištraukiau kelias bandeles, o iš spintelės dvi stiklines. Padėjau viską ant stalo ir atsisėdau.
  Kai papusryčiavome jis priėjęs apkabino mane ir tyliai paklausė:
  – Galiu tave pabučiuot?
  Aš nusijuokiau ir atsakiau:
  – Žinoma, kvailiuk! Gali mane pabučiuoti kada tik nori!
  Tada jis prispaudė savo lūpas prie manųjų ir mes vėl bučiavomės. Po kelių akimirkų, o gal ir minučių aš juokdamasi atsitraukiau ir nuėjau į prieškambarį. Atsisukusi dar šūktelėjau:
  – Nesiruoši važiuot į darbą?
  – Kai tu šalia, tas pastatas man ne darbas. Kai tu sėdi kitame kabineto gale man tikras rojus!
  – Na gerai, tada nesiruoši važiuot į rojų? – vėl pratrūkusi kvatotis apsiaviau batus ir atsistojau prie durų.
  Kai Simas apsiavė batus mes išėjome ir nulipę laiptais įsėdome į jo mašiną. Kol važiavome jis paklausė ar aš turiu teises, nes buvo nusprendęs paskirti man vieną firmos mašiną. Kadangi teises aš turėjau, Simas pavardijo kelias mašinas ir aš išsirinkau mažą, sidabrinės spalvos Honda Civic.
  Kai įėjome į kabinetą buvo kelios minutės po aštuonių. Atsisėdome ant sofos stovėjusios už kelių metrų nuo jo stalo. Tada aš paklausiau:
  – Sakyk, kada pirmą kartą mane pamatei? Aš įsitikinus, kad buvau kažkur tave mačius prieš Tomo gimtadienį, – jis nusišypsojo ir apkabinęs mane per pečius atsakė:
  – Mes kelias dienas gyvenome tame pačiam viešbutyje ir vieną dieną prasilenkėme vestibiulyje. Tu tada ėjai į lauką, o aš grįžinėjau į kambarį. Tave pamatęs aš supratau, kad mažiausia ką aš turiu padaryti – tai susipažinti su tavim! Aš supratau, kad tu esi žmogus dėl kurio aš gyvenu...! Kad panašios į tave nėra visame pasaulyje! Kai tu praėjai pro mane aš apsisukau ir kurį laiką sekiau tave akimis. Sekiau tol kol pamačiau, kad tu įsėdai į Tomo mašiną. Neįsivaizduoji kaip aš apsidžiaugiau! Matai su Tomu mes bendraujame pakankamai seniai ir tik todėl, kad buvau neseniai atsikraustęs į Kauną dar nebuvau su juo susitikęs.
  Tuomet paprašiau administratorės man pranešti kada tu grįši, o kai tu grįžai aš paskambinau Tomui ir mes susitikom. Tada jis man viską apie tave papasakojo ir... Na visą kitą tu jau žinai. Bet aš niekaip negaliu suprasti kaip tu sužinojai, kad tas gėles, raštelius palikinėdavau aš!? Niekas to nežinojo ir pasakyti negalėjo! – aš nusišypsojau ir pabučiavusi jį atsakiau:
  – Pameni tą dieną kai mane vežei į Rygą, pas mano pusseserę Jurgą? Tai va, iš vakaro aš administratorės pasiklausiau kas tu ir paprašiau jos paskambinti man kai pamatys tave ateinant. Taigi ji paskambino ir aš pamačiau, kad tas įsilaužėlis tai tu! Iš tikrųjų tai aš siaubingai nustebau! Ir tiesiog nežinojau nei ką galvoti, nei ką daryti. Negalėjau susigaudyti nei tarp savo minčių, nei tarp jausmų. Tik išvažiavusi supratau, kad tu man esi daugiau nei draugas ir...
  Mane sustabdė bučinys, karštas mane mylinčio žmogaus bučinys.
  – Mmm... Palauk, aš turiu dar vieną nedidelį klausimėlį! – pertraukė mūsų bučinį Simas. - Iš kur tu gavai mano buto raktą? Niekas iš tavo pažystamų jo neturi!
  – O ši to, tai aš tau pasakyti negaliu! Tebūnie tai mažytė mano paslaptis, bet nebijok, aš būtinai tau už ją atlyginsiu!
  Taip tarusi aš stipriai prispaudžiau savo lūpas prie jo.
  – Na jau ne! Vienu bučinuku neatsipirksi! – juokdamasis paprieštaravo Simas.
  Tada aš prigludau prie jo krūtinės ir rankomis apsivijau aplink liemenį. Užuodžiau vos juntamą kvepalų kvapą. Taip sėdėti buvo nuostabiai gera, jaučiausi saugi, tarsi Simo krūtinė galėtų paslėpti mane nuo visų pasaulio negandų.
  Taip mums besėdint suskambo Simo telefonas, jis nubėgo pakelti ragelio, o aš lėtai nupėdinau prie savo stalo ir įsijungiau kompiuterį. Jam bekalbant pasigirdo beldimas ir tarpdurį pasirodė kažkoks vaikinas. Jis buvo su kostiumu ir rankose turėjo pluoštą kažkokių popierių. Mes pradėjome kalbėtis, bet kuo toliau tuo labiau pokalbis panašėjo į lengvą flirtą. Aš retsykiais žvilgteldavau į Simą, o šis kuo toliau tuo labiau nervinosi, kol galų gale padėjęs ragelį priėjo, stipriai apkabino mane iš nugaros ir pabučiavo į skruostą. Tai labai šokiravo vaikinuką su kuriuo aš kalbėjausi, jis tik sumikčiojo kažką, padavė dokumentus ir išskubėjo lauk.
  – O pasirodo tu pavydus! – nusijuokiau vos tik išėjo tas vaikinukas.
  – O pasirodo tu linkusi flirtuoti! – žymiai rimčiau negu aš pasakė Simas. – Su manim tai nei karto neflirtavai, o dabar tai su pirmu pasitaikiusiu!
  Nusijuokiau ir nuraminau jį bučiniu. Man rodos to pakako, kad Simo širdutė atlėgtų.
  – Bet kitą kartą bučiniu tikrai neatsipirksi! Šiandien jau antrą kartą bandai išsisukinėti pabučiuodama!
  – O tau labai nepatinka? Gerai, daugiau tavęs nebučiuosiu! – apsimečiau supykusia ir nusisukusi patraukiau prie savo stalo. Kai iki stalo beliko keli metrai, Simas pagavo mane už rankos ir, atsukęs į save, apkabino.
  – Ne, zuiki! Man labai, labai patinka kai tu mane bučiuoji! Neimk visų mano paistalų į širdį! Na, pabučiuok mane dar kartą! Gerai?
  – O žiūriu tu moki išsisukinėti! – nusijuokiau ir pakštelėjau į lūpas.
  – Ne, ne, ne! Ne šitaip!
  – Na tada parodyk kaip! – nusijuokiau, o jis prisiglaudė prie manęs ir mes vėl bučiavomės, jau nebežinau kelintą kartą šiandien.
Staiga mūsų bučinį pertraukė Monikos balsas:
  – Sveikučiai...! Ups, atrodo sutrukdžiau...
  – Labas, labas! – tariau atšokusi nuo Simo ir nuleidusi negirdom jos pastabą. - Užeik.
  – Tu ne taip viską supratai! – įsiterpė Simas. – Matai, Agnė pradėjo dusti ir aš puoliau daryti jai dirbtinį kvėpavimą! – šį paaiškinimą nulydėjo juokas ir Monikos replika:
  – Mhm, žinau aš tuos jūsų „dirbtinius kvėpavimus“! Greičiau jau Agnė pradėjo dusti tau darant „dirbtinį kvėpavimą“, o ne prieš tai! Bet ar aš ką sakau?! Darykit jūs ką norit!
  – Taip taip! Šnekėkit, tik žiūrėkit, kad neprisišnekėtumėte kuris nors...
  – Pasistengsim, - nusišypsojo Monika. - Gerai, aš daugiau jūsų netrukdysiu. Tik užbėgau pasakyti, kad savaitei, o gal ir dviem išvažiuoju į Amerika. Tomas paskambino ir pakvietė atvažiuoti ir paklajot su juo po Ameriką. Šiandien atsiuntė bilietus, taigi išvažiuoju. Reikia paskubėti nes lėktuvas už dviejų valandų, o taksi jau laukia.
  – Ką? Išvažiuoji dabar?! – iš netikėtumo sušukau.
  – Mhm. Taigi ir sakau, kad atėjau atsisveikinti. Tai jau bėgsiu, nes po to už taksi neišsimokėsiu. Sėkmės!
  – Ir tau sėkmės! Paskambink man ir kuo greičiau, gerai?
  – Gerai. Na tai iki! – tai pasakiusi ji išbėgo pro duris, o aš likau stovėti.
  Atsisukau ir pažiūrėjau į Simą klausiamu žvilgsniu.
  – O tu ką, nepastebėjai, kad Tomui patinka Monika? – nusijuokė jis.
  – Patinka ar myli?
  – O tu paklausk jo pati!
  – Ot ir paklausiu!
  – Kai paklausi pasakyk ir man, nes šito aš iš jo neištraukiu.
  – Jei neištrauksiu iš Tomo, ištrauksiu iš Monikos!
  – Mmm... Žinai ką aš sugalvojau? Kodėl tu negalėtum pagyventi pas mane? Juk koks tau skirtumas pas ką gyventi, pas Tomą ar pas mane? Juk mes abu tavo draugai? Juk aš tiesą sakau?
  – Matai, su Tomu aš bendrauju kiek kitaip nei su tavimi...
  – Miegotume atskirose lovose.
  – Hm, kiek pamenu pas tave tėra viena lova!
  – Aš miegočiau ant sofos, o tu mano lovoje. Tinka?
  – Ne, jeigu ir sutikčiau tai tu miegotum savo lovoje, o aš išsiversčiau ir ant sofos!
  – Bet tu būtum mano svečias todėl negalėtum ginčytis! Juk tu neišvytum manęs iš mano mylimosios sofos. Nu tai kaip, sutinki?
  – Net nežinau... Pažiūrėk, kiek aš tau vargo pridarysiu: išvysiu ant tavo mylimosios sofos, painiosiuos visur po kojomis, ne tik darbe, bet dar ir namuose!
  – Bet man bus lengviau tave lepinti! Nereikės anksčiau keltis ir trenktis per visą miestą, tam, kad tavo diena prasidėtų šypsena! Prašau, zuiki, sutik!
  – Na gerai, bet jei aš tau atsibosiu, turėsi iš karto pasakyti! Gerai?
  – Nekalbėk niekų! Tu man niekada, niekada neatsibosi!
Tai taręs jis stipriai mane apkabino ir pabučiavo. Po kelių akimirkų atsitraukė ir paklausė:
  – Važiuojam pietaut?
  – Galim važiuot.
  – Tada tu eik link mašinos, o aš tuoj tave pasivysiu, tik paskambinu vienam žmogui. Aš tikrai labai greitai. Na, bėk, bėk.
Pasiėmusi nuo stalo rankinuką išėjau pro duris. Kai buvau netoli mašinos išgirdau kažką atbėgant ir apsisukusi pamačiau Simą. Jis uždusęs, bet iki ausų išsišiepęs pasakė:
  – Štai ir aš!
  Man teliko tik nusijuokti. Po to mes įsėdome į mašiną ir nuvažiavome.
  − Kur važiuojame? – paklausiau kai pradėjome važiuoti.
  − Hm… Tegu tai būna mažytė paslaptėlė, nors kokia čia paslaptis, jei mes po kelių minučių būsime vietoj.
  − Slapukas…
  Abu nusijuokėme ir toliau važiavome tylėdami. Kaip Simas ir sakė atvažiavome po kelių minučių. Sustojome prie nedidelio restorano, o gal ir kavinės, tikrai nežinau. Mašiną palikęs netoli durų Simas paėmė mane už rankos ir nuvedė prie durų. Pravėrusi jas išvydau labai gražiai, prabangiai, bet kartu ir paprastai apstatytą patalpą. Kampuose stovėjo dideli fikusai, o vidury stovėjo keli dviviečiai ir keli keturviečiai staliukai ant kurių buvo patiestos nuostabiai baltos staltiesės ir stovėjo raudonos žvakės.
  Prisėdome prie vieno dviviečio staliuko stovėjusio prie lango. Už kelių akimirkų prie mūsų priėjo padavėjas ir pasisveikinęs padėjo ant stalo meniu, tada apsisuko ir nuėjo. Paėmusi meniu, pradėjau jį vartyti, Simas padarė tą patį. Vieną akimirką pasirodė, kad jis skaitė ne meniu, o į vidų įdėtą kažkokį lapelį, bet po to tą mintį nuvijau.
  Padavėjui nunešus užsakymą mes pradėjom šnekėtis apie šį bei tą.
  Kai pavalgėme, padavėjas atnešė po dubenėlį plaktos grietinėlės su vaisiais. Aš, kaip visada, pirmiausiai suvalgiau vaisius, o tada pradėjau doroti grietinėlę. Grietinėlė buvo labai skani, tad šaukštelis vis kilo ir kilo, kol, įsidėjus vieną šaukštelį, burnoje pajutau kažką kietą. Pagalvojusi, kad tai vaisiaus gabalėlis, pabandžiau jį sukramtyti, tačiau, nurijusi burnoje likusią grietinėlę, supratau, kad tai ne vaisius, o žiedas. Iš pradžių išsigandau, kad Simas žadėjo man pasipiršti, bet pagalvojusi supratau, kad tai būtų tikra nesąmonė. Tada nusprendžiau jį šiek tiek paerzinti. Žiedą liežuviu nustūmiau į burnos kampą ir toliau lyg niekur nieko valgiau grietinėlę. Tik dabar pastebėjau, kad Simas kuo toliau, to labiau nervinasi. Kai baigiau valgyti, atsiprašiau ir nuėjau į tualetą, palikdama Simą gilioje panikoje. Tualete išsiėmiau žiedą iš burnos ir, jį nuplovusi ir užsidėjusi ant piršto, grįžau pas Simą. Atsisėdusi ištiesiau ranką ir pasakiau:
  − Pažiūrėk kokį aš žiedą turiu! Tik dar neišsiaiškinau, kokia proga jį gavau…
  Simas pamatė žiedą ir pradėjo juoktis, tada nusijuokiau ir aš.
  − Nusprendžiau tavęs paklausti, ar nesutiktum būti mano mergina, bet matau, kad pasirinkau netinkamą būdą… - vis dar juokdamasis pasakė Simas.
  − Paklausti gali ir dabar…
  − Žinoma, kad galiu. Taigi, Agne, ar sutinki būti mano mergina?
  − Ne! – sušukau. Visai laimei, kad turiu talentą nusišnekėti rimtu veidu. O Simas, išgirdęs šį atsakymą, tarsi suakmenėjo.  – Ne, jei neketini manęs prieš tai pabučiuoti… - nusijuokiau aš.
  − Dar pora tokių „pokštų“ ir gausiu infarktą… - pasilenkęs per stalą, Simas mane pabučiavo. – Na, galiu tikėtis, kad sutiksi?
  − Žinoma!