Smėlio fantazijos

Krantas buvo status, kaip pasaulio kraštas… Kojos siekė bangų keteras. Piktoji jūra… Kiekvienas purslas – kaip priekaištas.
Žvelgiu į praeitį. Priekaištų – jūra. O jei pastatyti savo pilį – per atoslūgį?.. Juk ir pyktis kartais atsitraukia, nors ir trumpam, pailsi, kaupiasi naujam išpuoliui…

Smėlio pilis. Manyje atgyja “mano pasaulio” Kūrejas. Bet… sausas smėlis, kaip padrikos mintys byra tarp pirštų… ir vėl žvelgiu į jūrą, man jos reikia. Šlapias smėlis paklūsta mano fantazijas įgyvendinančioms rankoms. Langai į mano pasaulį, durys– į mano pasaulį, erdvės– taip pat – mano pasaulio, viskas kyla ir plečiasi…

Bet- kiekvienas piktos jūros lašas, kaip deguto priemaiša – mano pasaulyje. Sukuosi uždarame rate... Noriu būti švarus ir grynas, bet blogis irgi privalo turėti savo “menę” mano pilyje.

Atoslūgio laikas baigiasi. Vel sėdžiu ant pasaulio krašto. Bangos savo storapadžiais negailestingai naikina mano pasakų pilį. Žvilgsnis lėtai ir beprasmiškai šliuožia kopų paviršiumi. Bunda nauja diena. Deja, ir vėl, nesugebėjau nulipdyti net kertinio akmens…

Sizifas – tyloje rideno savo likimo akmenį.

Aš bent jau turiu teisę rėkti į jūros erdves. Bet – ar tai ne šauksmas tyruos?..