Variacijos: II Logika

Mano meilė - logika...

    Nenuilstanti, dūzgianti moters logika. Kurios dar niekas pasaulyje nesuprato ir nieks matyt nesupras. Net pati moteris. Bet ar galima suprasti - nesupratimą? Jis vien savo prigimtimi egzistuoja tik tam, kad atitolintų visus nuo žinojimo. Žinojimas - užkratas. Virusinė liga. Žinojimas kaip auksas, kaip narkotikas. Jo vis maža ir maža...
    Tai vyrų logika. Spalvoti televizorių ekranai - vietoj akių. Laikraščių straipsniai – vietoj ištartų žodžių. Sostas... Karūna... Skeptras... Nafta... Ginklai... Bet galiausiai ir vyrai pavargsta. Nuo savo griežtos geležinės logikos. Ir eina pas moterį. Pas kekšę. Pas paleistuvę. Ji iš lėto, su profesionaliu įgudimu, nuvelka vyro rūbus. Povo puikumą, jo pasididžiavimą. Plunksnelę po plunksnelės. Deda šalia... Ant girtos, svyrinėjančios kėdės. Šast, -  nukrenta švarkas. Šalia išsivingiuoja madingų spalvų kaklaraištis, užkabintas kaip premija. Kaip prestižas. Iš vyro išsvajotojo logikos pasaulio... Blinkt, - nukrenta karūna. Nurieda vynu aplaistytu ir purvinų kojų nutryptu kilimu. Čia jos neprireiks. Čia galima atsipalaiduoti. Čia karaliauja moters logika. Šilkinėmis kojinėmis. Aksominėmis pagalvėlėmis. Iš pasitenkinimo primerktomis grobuonės akimis. Klasta, persisunkusi prancūziškais koketės kvepalais. Apgaulė, prisegta rožiniais nekaltumo keliaraiščiais. Ir pergalė. Ji privaloma, kaip kasdieninio darbo ataskaita. Dar nebaigto gyvenimo, nepasiektos pergalės - nebaigta ataskaita.
    Moters logika... Ji prisitaikiusi prie vyro logikos. Prie kiekvieno išsirinktojo vyro. Kiek vyrų, tiek logikų. Neklystanti logika. Daugiaveidė logika.
    Bet ne daugiaveidė moteris. Nes jos kiekviena nauja meilė visada vienintelė, visada išskirtinė ir nepakartojama.
    Ir apgauta lieka ji pati. Moteris. Pačios savęs apgauta.