kai linijas delnų trini,
nudilgo mirksnį laikinumas -
liūdnasparnis-
paskui jau nebeskauda:
žodžiai atidryksta
dygsniais lietaus prisiūti
prie tako vilkdalgių,
kaip žemės nuošliauža,
nugruma balsai žmonių,
ir veriasi mažmožių šuliniai -
baltas dienos naujos pėdas
palaižo jų šešėliai žalvariniai…