Bijojo pasilikt viena (1)

Chaosas. Klampus triukšmas. Gigantiški baisuokliai pastatai, braižantys dangų. Nesibaigiantis automobilių karavanas, lyg skruzdėlyne. Mediniai žmonių  veidai keičiasi vienas po kito.. nebežinai kur žiūrėti. Visi užsiėmę savimi.

      -Mamyte, mes privalom sugrįžti į tą tramvajų! – susijaudinus šaukia geltonplaukė mergytė. 
    -Ko tau ten prireikė? Nematai kad reikia skubėti, skubėti, juk nespėsim! Reikia skubėti, sakau - skubėti... – nepatenkinta pasauliu atrėžia motina.
    -Bet mano draugas.. – su ašaromis akyse mergaitė vis dar prašo motinos supratimo, - mamyte, prašau, aš būsiu be galo gera, tik sugrįžkim į tą tramvajų.. aš ten palikau savo Karlsoną!
      -Tu čia dėl jo žliumbi? Aš tau naują nupirksiu, tu tik paskubėk dabar.

      Patogu atsikratyti supratimo. Suaugusieji nesupranta, nenori suprasti mažųjų pasaulio, jų vertybių. Ir pasakomis netiki.. Jie skuba, ritasi vienas per kitą į liūdną beribę šešėlių karalystę, kur jų laukia Niekas. Suaugusieji įkalina save supuvusios sistemos aptvare mosikuodami muzrinu teptuku. Ir klaidžioja ten jie akli, pamiršę kaip atmerkt akis.

      Visi tikėjimai – fantazijos žaislai:
      Apie tikrovę nieko pasakyt negali,
      Bet kas prarado juos visus,
      Tas amžinai turės klajot po liūdna hado šalį.

                                        (Vytautas Mačernis)