Kelionė

Keturi milžinai keliavo per pasaulį.
Virš jų galvų kabėjo mėnulis, primenantis keptą kiaušinį. Nuo ežero kilo rūkas ir, rodės, kad trūksta tik velnio ragų, kyšančių iš to kunkuliuojančio katilo.
Kokios nuostabios dekoracijos!
Namai, visa juosiančios medinės tvoros, girgždinčios sūpynės ir tyli varlių giesmė.
Puiki vieta ilgesiui (tikriausiai auksinio rytojaus ilgesiui) slėptis.

Smulkiai lijo. Lašeliai kaip akupunktūrinės adatėlės smigo į odą. Vienas milžinų perbraukė ranka per veidą, ji kvepėjo ramunėlėmis (tikriausiai dėl rankų kremo). Sijono padalkos buvo šlapios, sunkios ir purvinos. Jos traukte traukė (kaip ir visas oras) prie žemės. Visai kaip rudenį. Trūko tik puodelio aromatizuotos arbatos (cinamono kvapo) rankose, bebaigiamo megzti storo megstinio ant kelių ir pulko milžino anūkų, sutūpusių aplinkui ir klausančių vakarinės pasakaitės.

Kitas milžinas žengė per balas išdidžiai iškėlęs galvą. Jo kadais ypatingai kruopščiai išlygintos kelnės buvo susiglamžiusios ir šlapios, o nuo melsvos kepurės varvėjo vanduo. Milžinas nešėsi segtuvą, pilną įvairiausių dokumentų. Jie taip pat buvo šlapi ir labiau priminė mėlyno rašalo jūrą. Milžinas bandė juos slėpti po šlapio švarko skvernais, bet veltui. Jis tik galvojo, kaip reikės viską paaiškinti savo viršininkui.

Trečiasis milžinas slinko keliu, nė nepažvelgdamas į po kojomis telkšančias balas, nė nesistengdamas jų išvengti. Jos jam nerūpėjo. Milžinas buvo kažkur toli, kur tokios žemiškos problemos kaip lietus negalėjo jo pasiekti. Jis nėjo, jis tarsi skrido, pakylėtas savo svajų ir apmąstymų. Apie ką jis galvojo, niekas nežinojo, o jis ir nebūtų norėjęs savo unikaliomis mintimis dalintis. Jis buvo laimingas, galėdamas pabendrauti su savimi, o tai juk ir yra svarbiausia.

Ketvirtas milžinas iš viso nenorėjo eiti. Bet ar kam rūpėjo jo nuomonė? Ar kam rūpėjo jis pats? Ne. Jis buvo tuo tvirtai įsitikinęs. Jam kojas spaudė batai (tikriausiai bus didžiulės pūslės). O dar tas kelias toks duobėtas! Jis norėjo sustoti, bet bijojo. Bijojo, kad sustojęs daugiau niekada nebepajudės, bijojo likti vienas vidury kelio, bijojo, kad niekas nė nepastebės, jog jis atsiliko.

Taip ir keliavo keturi milžinai per pasaulį. Ryškiai švietė mėnulis, bet nė vienas iš jų jo nepastebėjo.