Šizo ne frenija arba tebūnie..

Ateini nepasibeldus. Pirštu parodau, kad pamiršai užsirišti batų raištelius. Na, tebūnie tu ir netvarka.. tebūnie.. Priguli ant sofos, įdėmiai seki mane akimis, būtum ne tu -  pagalvočiau, jog nurenginėji. Tebūnie.  Užsiropšti ant palangės ir tyli. Tyli.. nors žinai, kaip nekenčiu tylos... tiesiog negaliu jos pakęsti. Demonstratyviai užsikemšu ausis... Juokies. Taip, tu visada juokies.. aš - visada pikta. Todėl ir myli mane. Nepakenčiamai. Išsitempi laukan, vis ragindama eiti greičiau.. iš tikrųjų tik norėtum, jog rodyčiau daugiau iniciatyvos. Aš negaliu. Nusivedi ten, kur niekad nebuvau ir nenorėjau eiti. Nervingai trūkčioja dešinė ranka. Trūkčiotų ir kairioji, tik tu ją stipriai laikai. Stipriai erzinančiai. Žiūri susižavėjus į saulę, matau, kaip akimis ryte ją ryji. O man šalta. Laukiu kada atsižiūrėsi, noriu namo, noriu mėnulio, bet ko, kad tik nereikėtų būti čia su tavim. Nekenčiu svajoklių. Apsisuku ir šliopsiu... rodau iniciatyvą. Nesiveji manęs, pasilieki su savo saule. Man atsibodo. Likai nesuprasta. Žinojai tai nuo pat pradžių: kai lipai laiptais, prieš tai kai įėjai nepasibeldus, kai drybsojai ant mano sofos. Juk visada taip. Aš, tu ir kažkas trečias.. ketvirtas.. penktas.. visa begalybė..
Sėdžiu prie lango ir žiūriu į saulėlydį. Norėčiau, kad pas mane ateitum. Palikčiau.... nesuprastą. Trejybė: aš, tu ir nesusipratimas.