Šešta legenda

6. Metai bėga

Tuo tarpu gyvenimo upė plukdė tolyn savo vandenis nusinešdama žmonių kančias, ašaras, giesmes, dainas, vaikų krykštesį, motinų nerimą ir trumpas laimės akimirkas...
Jau praėjo keturi ir pusė metų, kaip Juzefa gyveno tarp keturių drėgme rasojančių akmens sienų. Jos sūnelis jau buvo didelis ir ne tik gražutis, bet ir protingas. Mama jam buvo viską pasakiusi apie kalėjimą, apie save, tik nė karto neužsiminė, kad iš šito keturkampio akmeninio kambario nei jai, nei jam išeiti niekada nelemta, kad jiems abiem čia, taip sunkiai brendantiems per gyvenimo brūzgynus, kada nors, gal net labai greit, reikės numirti.
Juzefa dažnai vaikeliui pasakodavo, kaip atrodo tikras pasaulis, kuris yra už šio kambario sienų. Ji aiškino, kad visai netoli yra Erlos upelis, kad jame yra daug vandens, kuris bėga ir bėga, ir niekada nesustoja... Kad galima po jį braidyti ir net plaukioti. Prie upelio auga daug žalialapių didelių medžių, kurie pavasariais pražįsta, juose suka lizdus ore skraidantys visokiausi paukščiai... Daug ką žinojo jos vaikas, bet negalėjo įsivaizduoti tikro pasaulio, kuris ūžė ir šlamėjo už akmeninių kalėjimo sienų.
Kiek paprasčiau buvo Juzefai paaiškinti apie mišką ir paukščius, nes vieną kartą mergaitės su maistu pro langelį Juzefai įmetė žydinčią ievos šakelę ir retkarčiais pro lango skyles praskrisdavo vienas kitas žvirblis. Jos sūnelis gerai žinojo, kas yra dangus ir saulė, nes saulėtą vasarvidžio dieną, per pačius pietus, siauras jos spindulėlis suraibuliuodavo ant pilkos akmens sienos. Jis buvo aukštai ir Juzefa, kiek beturėdama jėgų, laikydavo ant rankų aukštai pakeltą savo sūnų, kad jis kuo ilgiau galėtų pasimėgauti saulės šviesa ir šiluma.
Šį pavasarį į mirties kalėjimą, po gero pusmečio vienatvės, pas Juzefą vėl buvo įstumtos keturios paleistuvės. Jos buvo labai nusiminusios, nes turėjo kentėti keturis ilgus vasaros mėnesius ir išeiti iš mirties kalėjimo galės tik rudeniop. Visos draugės, o ypač Ancė, išklausiusios liūdno Juzefos pasakojimo ir pamačiusios, koks skurdus yra, suspaustas tarp keturių akmens sienų, pasaulis, labai nusiminė.
Ypač jos gailėjo nekalto, labai dailaus ir protingo vaikelio, kuris buvo ne tik mielas pažiūrėti, bet taip susigyveno su įstumtomis kalėjiman mergaitėmis, kad šios retai jį bepaleisdavo iš rankų. Vaikas, pajutęs merginų užuojautą ir plazdančią širdžių bei rankų šilumą, tiesiog kaip kačiukas vaikščiojo aplinkui ir puria garbanota galvele glaustinėjosi prie jų marškonių drabužių. Juzefa ne vieną kartą pastebėjo, kad Ancelė, užsižaidusi su jos sūneliu, negalėdavo sulaikyti ašarų. O vieną pavakarį, kai visi dienos rūpesčiai jau buvo užbaigti, Ancė tarsi savęs, tarsi savo draugių pusbalsiu paklausė:
— No a tėkrā nikāp negal tuo maža vāka ištrauktė iš baisiuos mėrtėis nasrū?
Visos, pilnomis siaubo ir nesupratimo akimis, sužiuro į Ancę ir pagalvojo, kad jai kažkas negerai pasisuko galvoje. Bet Ancė po keletos valandų tamsoje vėl pakartojo savo klausimą ir tą vakarą nieko daugiau nebesakė. Tačiau tas vakaras ir naktis visoms merginoms pavirto tikru pragaru. Nė viena iš jų nebesudėjo akių, kažkas aštriais nagais draskė širdį, suko ir suko neaiškiais ir deginančiais rūkais apsnūdusias nakties mintis, nežmoniškai graužė ir gabalais skaldė protą.
Ypač sunku buvo Juzefai, nes jai per visus keturis metus net menkiausio tokios minties šešėlio nebuvo užklydę galvon — ar ji kada nors galėtų išsiskirti su savo vaikeliu. Ji suprato — kada nors, gal net labai greitai, gali viskas pasibaigti, juk amžinai taip nebus... Ir tada liks tik mirtis. Mirtis, mirtis... Kokia ir kaip ji ateis pas ją ir jos vaikelį? Kada ji ateis, ar toli ji dabar, gal jau beldžiasi į duris?..
Sunkiai, palikdamos širdyje negyjančius randus, praėjo dar kelios dienos ir naktys. Merginos buvo tarsi apmirusios, mažai besikalbėjo, ypač jautriai lietėsi prie vaiko, švelniai jį pamyluodavo ir ilgai glostydavo jo nugarą ir garbanotą galvelę. O tas, tarsi niekur nieko, šnekino jas, bėgiojo sumintu ir kiek pradžiūvusiu kalėjimo durpžemiu, džiaugėsi pro aukštai esančius langų plyšius įeinančia vasaros šiluma.
Ilgai taip negalėjo tęstis, nes atsiradusi baisi ir draskanti širdį nežinia bei abejonės darėsi nebepakeliamos. Reikėjo dar ir dar kalbėti, viską aptarti ir išsiaiškinti, eiti toliau arba visai sustoti ir grįžti prie to, kas buvo žinoma ir įprasta. Ir Ancė ryžosi, nes ji buvo sugalvojusi, kaip tai reikėtų padaryti. Ji ir vėl vieną pavakarį, kai visos nusiramino ir ruošėsi miegui, stačiai kreipėsi į Juzefą:
— A to galietumi so sava vāko išsėskėrtė, žėnuodama, ka ons, gal vėskuo būtė, iš če išēs ė anam nebrēks mėrtė karto so tavėm? Nesakīk tojau pat, pagalvuok, ė tik toukart atsakīk — ā galietumi?
Juzefa graužėsi ir nieko nebegalėjo suprasti.
Ne, ji jokiu būdu nesiskirs su savo mažyliu. Niekas jos negali išskirti — tik viena mirtis, bet ir po to ji su savo vaikeliu amžinai gulės šalia vienas kito. Jie būtinai gulės abu kartu, viename kape...
Bet kam tada aš taip vargau ir užauginau jį tokį didelį... Ar nereikėjo iš karto?.. Juk dabar jis tiek daug visko išmoko ir žino... Jis jau žino visą pasaulį, nors niekada jo nematė. Jis norėtų ilgai ilgai gyventi, bet gyventi negalės. Jis niekada nepamatys to, ką aš jam esu paaiškinusi... Ar nepamatys? Juk Ancė sako... Ne, ji tik svaičioja... Kaip mano sūnelis bus be manęs, savo mamos, kaip aš būsiu be jo?..
Bet jis nori ir turi ilgai gyventi. Dieve, Dieve... Jis net čia, tarp keturių akmens sienų, nieko nematydamas, nori gyventi ir žaisti, kaip jis laksto ir linksminasi tarp tų keturių šaltų sienų...
Dieve, Dieve, kam tu atsiuntei tą prakeiktą Ancę, kuri nori sudraskyti ir suniokoti ir taip jau nebepakeliamą mano gyvenimą?
Palauk, palauk, Juzefa, neskubėk — vėl lindo galvon mintis — ar tu nori savo sūnaus mirties tarp tų keturių sienų, ar tu nenori matyti jo laisvo ir laimingo, ar tu nenori jo išleisti į laisvę? Noriu, aš labai noriu, kad jis būtų laisvas ir laimingas, bet aš nežinau ar tai galima padaryti... Angelina sako, kad galima... Dieve, Dieve... Ar aš dėl savo sūnaus laimės ko nors pabūgsiu, neiškentėsiu. Aš viską pakelsiu, viską iškentėsiu... Aš išsaugosiu savo sūnelį nuo mirties, aš išsaugosiu...
Kankino save Juzefa ir nejuto, kaip teka iš akių ašaros, kaip praeina diena ir naktis ir dar kelios... Pagaliau ji sako merginoms:
— Pasakīkėt kāp žadat išgelbietė, ė aš, gal vėskuo būtė, sotėksio...
Po to visos merginos pradėjo ruoštis vaiko išlaisvinimui.