Granauskui

Kai per radiją išgirdau skelbiamą konkursą „Laiškas rašytojui“, buvau neseniai perskaitęs Romualdo Granausko rinktinę “Su peteliške ant lūpų”.  Prie kai kurių jo kūrinių vis sugrįžtu – lyg ateičiau į laukus, kur tarp klevų ir didžiulės sulaukėjusios kriaušės dūla kryžiaus liekanos... Tada rodosi, kad už vieną bitės sparnelį ant senolio rankovės eitum nežinia kur...
Vien už tai, kad leistų pamatyti brangų prisiminimą.
Dulkes.  Kraujo dulkes.


Laiškas  Romualdui Granauskui

Nukėlei į vaikystės vakarą – šiltą, basakojį, kur už miško - gal būt - gyvena saulėlydžio senis... Bet, kol jis dar neatėjo, dangus ten mėlynesnis, nei įprasta, ir debesys baltesni, nei šičia, o tame baltame-mėlyname margumyne ilsisi akys, keliauja debesimis, ieško šuniukų – šen, ten, aukštyn, žemyn; tarp baltų debesų pamato mamos galvą, aprištą skarele - truputį nustemba, nes čia dangaus mėlynė – juoda!..  Mamos galva ir balti debesys – juodame fone...  Tai juk mūsų karvės šonas – toks pat margas, kaip ir dangus... Mamos rankos ritmingai juda aukštyn-žemyn, čiurkšlės dusliai pjausto putų debesį, bet niekad neperpjauna, o jis vis didėja ir didėja...  Pilnas kibiras šilumos – tuojau eisim namo, tuoj, o ant karvės šono – gabalėlis dangaus, o karvės aky telpa išlinkęs pasaulis su mažyčiais nameliais tarp medžių, su miškais iki pat horizonto, debesys, mamos galva - kaip kalva ir didžiulis milžinas, nusitvėręs į ranką medį, vis mojuojantis juo ir mojuojantis; iš šalies atrodo, kad jis baido muses nuo karvės nugaros, o iš tiesų tai – šluoja debesis, kad dangus būtų mėlynesnis, kad neateitų saulėlydžio senis...