gerklėje

Pradžioje buvo sapnas. Pramerkus akis- tyli baimė.
Mėnulis nuslydo į dvesiančio kosmoso gerklę
Ir lango kampe susispietusios žvaigždės lyg musės
Suskambo pabirę į stiklą. Akis, stebima, trūkinėjanti,
Jautė artėjantį galą. Šimtai negyvų sekundantų
Ardydami formas nunyko kas sau, visos naktys
Su nemigos virpuliu svaigo nakty. Akis duso,
Ir vis nesiliovė tekėt sienų tinkas į suplaktą žemę.
Nė lašo vandens. Lijo sienų pastoliais ir tiltais,
Byrėjo stogais ir šešėliais. Ant dugno prisikaupė
Mirksinčio vyzdžio. Viršuj šlitinėjo žvaigždynai,
Parvirtęs tyloj musių spiečius. Po skaidulą nyko.
Teliko supliurusi žemė, sudirgusi sūkurio spjūviais
Į atvirą rudenio žaizdą. Ir gerklę uždarantis mirksnis.