Veidrodėli

Mano veidrody vėl lyja… Lyja tavim… Veidrodėli, veidrodėli, pasakyk, kas pasaulyje …?


    Sėdėjau pasaulio viršūnėj, kojas įmerkęs į juodžiausią neviltį. Tai, apie ką Tu kalbėjai, nebeturi jokios prasmės… Viskas jau pasakyta. Niekas niekam nieko naujo niekad… Norėtum? Gaila, kad taip nebūna. Tie žodžiai, kuriuos Tau sakiau, jie nebuvo tiesa… Ir pažadai, kuriuos žadėjau tesėti… na… jie niekada nebus ištesėti… Norėčiau klysti. Po velnių, juk kiekvienas žmogus klysta, kodėl tai neleista man?! Gal dėl to, kad aš ir esu aš — visai nepanašus į Tave?..

    Atrodo pakeltum sparnus ir išskristum… Tavo sparnai pakirpti. Tai tam, kad nepakiltum iš to narvo, kuriame Tave uždarė vis kartodami, jog Tave myli. Užmirštum visus… O jie, tarsi norėdami apie save priminti, kiekvieną rytą dirbtine šypsena Tave pasveikina. Ir sugadina visą naujai auštančios dienos grožį. Atsimeni, kažkada taip norėjai sėsti ant balto žirgo ir joti pavėjui. Nepagalvojai, kad vėjo kryptis nuolat keičiasi ir gali atsitikti taip, jog net nepastebėsi kaip atsidursi ten, iš kur taip norėjai pabėgti. Vėl jotum? O tu ar nežinojai, kad nuvarytus arklius nušauna?.. Gali tekti skaudžiai kristi.

    Bijau, kad neatsitiktų taip, jog teks sudaužyt širdį. Atsimeni tą laišką, kurį kažkada seniai rašei. Net nepastebėjau, kaip jis atsidūrė pačiame mano širdies dugne. Aušta vis naujos pavasario dienos ir pastebėjau, kad baigiu pamiršti, kas ten buvo parašyta. Prisikaupė tiek įvairiausio šlamšto, kad kartais darosi sunku širdy atrasti netgi Tavo vardą. Tikrai atsimenu — laiške jis buvo užrašytas. Tad jei surasiu laišką, vėl atrasiu ir Tave. Nesirūpink, mano širdį sudaužyt nesunku. Tai tik įskilęs molio gabalėlis… Tereiks tik švelniai kaukštelėti tuo plaktuku, kuriuo į sieną kaliau vinį norėdamas pakabinti Tavo portretą. Tikriausiai vinis kalta, kad portretas greit nukrito ir stiklas pažiro į daugybę mažų gabalėlių. Šukės turėjo nešti laimę…

    Toks mažytis lašelis, o jame sutelpa Tavo ašaros. Tai štai kodėl Tau niekada nepatiko basomis bėgioti po rasotą pievą. O aš buvau toks laimingas mindydamas Tavo skausmą… Iki šiol nesupratau, kodėl Tu pravirkai, kai anksti ryte atnešiau ramunės žiedą, pasipuošusį mažutėlaičiu skaidriu rasos lašeliu. Aš mėgavausi šiltu vasaros lietum nė nenujausdamas, kuo mėgaujuosi… O Tu tik stengeisi kuo greičiau rasti pastogę. Ir žinai, dabar prisiminiau — aš mačiau dangų... Tavo akyse. Dar niekad nesu matęs jo tokio tamsaus… Nemaniau, kad skausmas galėtų sukurti tokį genialiai paprastą, o gal beribį ir visiškai neapsakomai nuostabų stebuklą. Aš be galo myliu rasą, ir tikriausiai negalėčiau išgyventi be lietaus. Myliu dangišką tavų akių stebuklą — ir siaubingai jo nekenčiu!..

    Kaip velniškai sunku kalbėti apie idealą. Pradeda netgi atrodyti, kad nebūna nieko tokio, kas galėtų jį atitikti. O aš tenorėjau pabučiuoti tą, kurios dar niekada nesu matęs ir, tikiuosi, niekada nebepamatysiu… Ir kažkodėl darosi labai liūdna. Tai, ką susikūriau, deja, neegzistuoja. Stengiuos būt optimistas. Nors pesimistu būti lengviau — dėl visko teturėtum tik vieną nuomonę — ne! Ir nereikia sukt galvos. Nežinau kodėl, bet man atrodo, kad aš mieliau ją pasuksiu.


Veidrodėli, veidrodėli, kas pasaulyje… Ly (i) k manim… Kaip tau patogiau.