Variacijos meilės tema: I Ežeras

I    Mano meilė - ežeras...

    Tiktai ežeras. Ne jūra. Nes ji be krantų ir be pabaigos. Beribė, bedugnė jūra. Juoda ir viliojančiai žalia jūra. Kaip kanapių medus - iki apsvaigimo. Aš nenoriu panirti į jos gelmes ir nuskęsti. Nenoriu, nes ji, kai būna alkana, įsiurbia, įtraukia savo galingais gniaužtais, apsiveja dideliais gličiais čiuptuvais ir nebepaleidžia. Kaip jūreivių. Ir tada aš bijau, kad galėsiu atskleisti savo giliai užspeistą paslaptį. Savo paslaptį pačiai sau... Geriau nežinoti. Nes po to bus vėlu ką nors keisti. Slidūs jūros čiuptuvai jau bus viduje. Įsiskverbę į mano raumenis, kraujagysles, kaulų čiulpus. Įsisiurbę į širdį. Pumpuos mano kraują į savo besotį gumbuotą kūną. Ir tada aš pati jau nebenorėsiu ką nors keisti...
    Mano ežeras - didelis, žydras ir šaltas stiklo paketas. O jame užrakintas vanduo skaidrus skaidrus.  Toks skaidrus,  kad spigina į akis, lyg priešpriešiais atvažiuojančios  mašinos žibintai, dar nesuspėję pavargti nuo niekad nesibaigiančios kelionės. Dar neapmusiję nuo jiems draugingai nusiteikusių vabzdžių, kurie norėjo tik pasisveikinti, o netikėtai vienu akimirksniu įsimylėję, pasiliko su žibintais visam laikui... Iki pirmo lietaus... Iki pirmo valytuvų brūkštelėjimo. Nes savimi patenkinti žibintai net nesuprato, kad tai jiems buvo skirtas susitikimas, jiems sukrautas aukuras - meilės aukos aukuras.
    Mano ežeras dumblinas. Gyvenimo sąvartynas. Neplauto kūno apnašos. Įšilęs, nevėdintas ryto patalas, persisunkęs nakties košmarų prakaito. Ir karštas švinas, dar tik pasiruošusios šauti kulkos. Gal nuo tos sklindančios tvankos mano ežeras neužšąla ir žiemą? Kad žuvys nesušaltų. Ir vėžiai, ir siurbėlės. Nors kas gi trukdo niūrų žiemos rytmetį įsikuisti jiems į ežero dugno dumblą ir šildytis prisiminimais apie vasarą. Siurbėlėms smagiau. Jos turi apie ką svajoti. Jos vasarą pajunta sūriai salsvą kraujo skonį. Bežadį, glitų. O žuvys kvailos neišmanėlės - kvaišta iš sotaus pasitenkinimo, vos tik pagavusios nusususį sliekgalį. Punta jį, net nesusipratusios nukabinti nuo kablio.
    Sliekas bekraujis. Kaip bekraujis ežeras. Kaip bekraujis kablys. Ir žuvys nežino kraujo skonio. O kablys žino.
    O vasarą mano ežeras žydi. Žydi ne tada, kai žydi miškai, kai žydi kraujas. Ežeras vėluoja. Jis nespėja kartu su pavasariu. O gal tiesiog nenori skubėti? Nenori lenktyniauti? Lėkdamas nepamatysi nieko. Nepamatysi, kaip pasileidėlis pavasaris, prižadėjęs žiemai amžiams likti jos vieninteliu išrinktuoju, vieninteliu meilužiu, ištikimu kaip šuo, nusijuokia žiemai tiesiai į pavandenijusias nuo ašarų ir pasitikėjimo akis, o pats ištirpsta vasaros glėbyje. Pavasaris apgavikas. Argi dar kas sugebėtų tiek prisipuošti, prisikabinėti visomis vaivorykštės spalvomis tvąskančiais žvilgučiais. Prabilti iškarto visomis žemės kalbomis, kurių nė pats nesupranta. Jis gražus ir svaigus. Bet apgavikas. Kaitina dienos kaitra, pavogta iš saulės, o po to negailestingai perlieja svilinančiu nakties šalčiu. Ir pasismaginęs su jam išsiskleidusiais žiedais, išnyksta. Palikdamas tik lėtai sklandančias žiedadulkes.
    Bitės paguos išniekintas gėles...
    Mano ežeras tylus. Jis nekaltina ir neguodžia. Net savo besmegenėms žuvims, kurias tikriausiai myli, jis niekad nepasako tiesos. Ir tingiems vėžiams netrukdo ropot atbuliems. Matyt jiems taip labiau patinka. Ežeras šėlsta, kai pyksta. Pyksta ant tų, kurie nori įpiršti jam savo tiesą. Kam jam žinoti svetimas tiesas? Kam ežerui žinoti ko siekia vėtra, kai be poilsio atakuoja jį kelias naktis iš eilės? Jis tik bando ją nutildyt... Kam ežerui žinoti, dėl ko griaustinis pjaunasi su dangumi? Ežeras su dangumi nesipyksta. Jie gyvena išvien. Dangus, besigrožėdamas savo skaisčiu, saulės nutviekstu veidu, atsisuka į ežerą, kaip į savo stebuklingąjį veidrodį, ir bežadėje tyloje, lyg pritarime, atsiduoda pats sau... Ir išsilieja... Po beribę erdvę... O kaip atlygį, kiekvieną naktį ežerui atsiunčia mylimiausias savo žvaigždes. Ir jos ateina... Ir dar ateina žuvys, ir dumbliai, ir ežeras, ir dangus...
    Ir pražysta jazminai...
    Ežeras - veidrodis, atspindys, atsakymas į dar nepaklaustus klausimus. Tik reikia išmokti juos perskaityti. Nuo pradžios iki pabaigos. Sukramtyti, sumalti, suryti tą pajuodusį, pradvokusį kaulą, kurį atkapstė ir numetė nukaršęs, besibaigiantis šuo, nes pats savo bedante burna jau nebepajėgia įveikti paskutinio savo gyvenimo kąsnio. Paskutinės vakarienės.
    Pakelk jį, paskutinį kažkada buvusio gyvo kūno kaulą. Sugrūsk į pačią atokiausią sulopytą sielos kišenę. Ir nešiok su savimi. Gal pravers... Kada nors...