Žirklės

Kas kartą išvydusi žemę vėl trokštu paliesti bent kraštelį vandens.
Naktys šaltos be ananasų arbatos ir įjungto lietaus. Tokios nykios ir ilgos plačiai pražiotoms akimis. Tokios tylios ir plonos.. tokios ne iki galo skaudžios, ne iki dugno iš sielos išpiltos. Prie kryžiaus prikaltas neišbaigtas kančios portretas.. kraujo potėpiais, miegu ant purvino durų slenksčio įrėmintas. Ten manęs niekad nelaukia, uždaro dangtį ir verda, kol pamirštu gyventi.
Kas kartą išvydusi žemę vėl trokštu paliesti bent savo kojų pirštus. Ir nesvarbu, toli jūra ar visai čia pat.. elektros laidai apsiviję naktį vis kviečia plaštakes šokiui. Degančių sparnų plasnojime išgirstu tą spiegiantį jausmą, it tuštvidurio gelžgalio žviegimą vėjyje..
o širdis pjausto - mokosi sustoti. TYLIAI.