Niekam neskolink savo lovos, 6 skyrius

Birželio 23d. Trečiadienis

  Atsikėliau septintą valandą ryto, aštuntą valandą jau buvau susiruošusi. Palinkėjusi Tomui geros kelionės, išėjau iš buto ir patraukiau prie gatvės. Beveik iškart įsėdau į autobusiuką ir nuvažiavau į darbą.
  Be penkių pusę devynių aš jau stovėjau prie savo naujosios darbovietės. Buvau užsidėjusi dangaus spalvos suknelę ir vakar pirktą švarką, taip pat buvau pasiėmusi ir juodą rankinuką. Taigi lygiai pusę devynių pabeldžiau į Simo kabinetą ir išgirdusi „Prašom“, įėjau.
  – Labas rytas, - tariau aš ir nusišypsojau.
  – Labas rytas, - man atsakė Simas ir rankos mostu pakvietė atsisėsti prie jo stalo.
  Aš prisėdau ir jis man papasakojo apie mano būsimas pareigas. Tada aš nuėjau ir atsisėdau prie savo stalo, įsijungiau kompiuterį.
Kadangi neturėjau ką veikti, landžiojau po internetą, perskaičiau kai kurias mano kompiuteryje esančias bylas.
  Kai atėjo pietų pertraukos metas Simas man tarė:
  − Aš važiuoju papietauti, gal nori kartu?
  Pagalvojusi, kad tai būtų puiki proga sužinoti Simo adresą, atsisakiau. Kai tik Simas išėjo, aš pradėjau kuistis po popierius, išmėtytus ant jo stalo. Nieko nepešusi, atsisėdau prie kompiuterio ir po kelių minučių radau tai, ko ieškojau. Norėdama įsitikinti ar jis gyvena vienas, paskambinau į jo namus. Po maždaug aštuonių signalų ragelyje pasigirdo senyvos moteriškės balsas, kaip spėjau jai buvo apie penkiasdešimt, išsiaiškinusi, kad tai namo komendantė (pasirodo, kad ilgai neatsiliepus skambučiai peradresuojami į jos telefoną), iškaulijau, kad ji paskolintų Simo buto raktus. Atsisveikinusi su ta moteriške, paskambinau Monikai ir paprašiau jos nuvažiuoti į Simo namus ir padarius raktų kopiją, atvažiuoti pas mane.
  Išsiviriau kavos ir vėl prisėdau prie savo kompiuterio. Už maždaug dvidešimt minučių pasirodė Simas. Įeidamas į kabinetą jis kalbėjosi telefonu. Po to paskambino dar keliems žmonėms ir galiausiai pasiteiravo, kaip man sekasi. Mes persimetėme keliais žodžiais ir Simas įniko į darbą, o aš į internetą. Už kokios valandos tarpduryje pasirodė Monika.
  − Sveikutė, Agnė! Labas, Simai! Agne, gal mes galime pasišnekėti? Aš turiu tau lauknešėlį!
  Aš išėjau iš kabineto ir ji man padavė dėžutę su keliais picos gabalėliais iš „Maximos“ ir raudonu kaspinėliu perrištą raktą.
  − Tu man taip ir nepasakei, kam tau tas raktas reikalingas, bet man atrodo aš jau žinau! – tai pasakiusi Monika nusišypsojo.
  − Labai tau ačiū!
  − Nėr už ką! Tai kaip tau pirmoji tavo darbo diena? Nevaikė per daug? Matyt ne, jei sugebėjai surasti tą adresą! – mes abi nusijuokėme ir, susitarusios susiskambinti, atsisveikinome. Tada Monika išvažiavo, o aš įėjau į kabinetą.
  Simas žvilgtelėjo į dėžutę su picomis mano rankoje ir nusišypsojęs tarė:
  – Tai vis dėl to nevalgei?! Negražu... Po to dar skųsies, kad į pietų pertraukas neišleidžiu!
  – Taip taip, visiems sakysiu, kad mano darbdavys – tironas, tiek darbo nuo pirmos dienos užkrovė, kad jau nebėra kada nei pavalgyt nueit!
  – Tada kitą kartą prievarta nusivešiu pietaut!
  – Aha, tada sakysiu, kad nusivežė į pigiausią kavinukę ir liepė valgyt arba kitaip žadėjo išvaryt iš darbo!
  – Jei tu šitaip, tai aš visai nebežinau ką daryt!
  Mes nusijuokėme ir aš atsisėdau prie stalo. Pavalgiusi vėl įnikau į kompiuterį ir tik retkarčiais mano žvilgsnis nuklysdavo į kitą kabineto galą, kur prie stalo sėdėjo labai malonios išvaizdos vyriškis. Užsigalvodavau ir taip prasėdėdavau kelias minutes kol mane pažadindavo Simo žvilgsnis arba telefono skambutis. Tada akis vėl nukreipdavau į kompiuterį.
  – Važiuosi namo ar dar kur nors užsuksi? – atėjus penktai valandai paklausė Simas.
  – Namo, - tariau ir pasilenkiau išjungti kompiuterio.
  – Mm, tai tada aš galiu tave parvežti namo! Man juk pakeliui!
  – Nu, jei tau nesunku tai gali ir pavėžėti! Aš tikrai neprieštarauju!
  – Gerai, tada susirink savo daiktelius ir einam!
  Mes išėjome iš kabineto ir nulipę laiptais pasukome link Simo Ford‘o. Priėjęs mašiną Simas atidarė dureles ir palaukė kol aš įsėdau, tada uždaręs dureles ir apėjęs mašiną atsisėdo į vairuotojo vietą.
  Kol važiavome link mano (Tomo) namų beveik nesikalbėjome. Kai atvažiavome, aš pasisukau į Simą ir pasakiau:
  – Tikiuosi nepasididžiuosi ir užeisi išgert kavos arba arbatos? Nežinau, ką labiau mėgsti.
  – Gal geriau kitą dieną? Neseniai grįžai, tikrai nenoriu tavęs trukdyti!
  – Jei man trukdytum, tikrai nesikviesčiau tavęs! Na nebent tavęs namie laukia kokia nors panelė...?
  – Ne, panelė manęs nelaukia, - su šypsena lūpose atsakė Simas.
  – Tada privalai pas mane užsukti! Sekis diržą ir einam!
  – Bet...
  Pamatęs mano žvilgsnyje nusivylimo ir šiek tiek pykčio Simas nutilo ir atsisegęs diržą išlipo iš mašinos. Aš taip pat išlipau ir mes pasukome į laiptinę. Kol užlipome į antrą aukštą aš susiradau raktus, tad prie durų mums neteko ilgai stoviniuoti. Kai įėjome į butą Simas pasuko į tualetą, o aš užkaitusi vandenį nuėjau į svetainę. Tada aš supratau, kodėl jis tiek spyriojosi. Svetainėje ant stalo stovėjo lėkštė uždengta metalo spalvos dangčiu. Šalia stovėjo butelis balto vyno ir taurė. Prie jų gulėjo kortelė. Aš skubiai nuėjau į virtuvę ir nutariau priversti Simą „atrasti“ šią jo patiektą vakarienę.
  Išėjęs iš tualeto jis pasuko tiesiai į virtuvę.
  – Eik į svetainę ir pasėdėk ten, aš tuoj ateisiu, - pasakiau vos tik jis pasirodė tarpduryje.
  – Gal galėčiau prieš tai tau kuo nors padėti?
  – Jei jau taip nori, paimk tuos puodukus ir nunešk į svetainę. Beje, ką gersi, kavą ar arbatą?
  – Kavą.
  Tai pasakęs jis paėmė puodukus ir išėjo iš virtuvės. Tada aš įsiklausiau, nenorėjau praleisti nei smulkmenėlės. Jis lėtai nuėjo į svetainę, padėjo  puodukus ant stalo ir nuėmė nuo lėkštės dangtį. Po to juokdamasis parėjo.
  – Jei būčiau žinojęs, kad žadi vakarieniauti, tikrai nebūčiau užėjęs.
  – Ką čia paistai? – juokdamasi paklausiau.
  – Aš tik dėstau faktus! – jis vėl nusijuokė ir pasuko link svetainės, aš patraukiau paskui jį.
  Įėjusi į kambarį lėkštėje pamačiau mažais gabalėliais supjaustytą skrudintą vištieną su rausvu padažų, virtomis šaldytomis daržovėmis ir ryžiais lėkštės viduryje. Pasistengiau kuo nuoširdžiau nusijuokti. Bet man nereikėjo labai stengtis, nes ir taip buvo labai linksma.
  Tada aš atsisukau į Simą ir jam pasakiau:
  – Dabar turėsi ne tik su manim išgert kavos, bet ir pavakarieniaut!
  Nusijuokusi aš nubėgau į virtuvę ir atsinešiau atidarytuvą ir dar vieną taurę. Padavusi atidarytuvą Simui linktelėjau galva link vyno butelio. Kai jis atidarė butelį, aš atkišau abi taures. Kai vynas buvo įpiltas, mes susidaužėme taurėmis ir išgėrėme kelis gurkšnius. Tuomet aš vėl grįžau į virtuvę paimti dviejų lėkščių ir įrankių. Kai ieškojau servetėlių, iš svetainės pasigirdo Simo balsas:
  – „Pamilt Tave – nesunku, Mylėt Tave – beprotiška, Apie Tave svajot ir matyt – per daug sunku. Norėt, kad išnyktum – visiškai nerealu, bet manau, be Tavęs aš niekas! Bučkis, bučkis, bučkis. “
  Kai jis pradėjo kalbėti buvau pasilenkusi paimti iškritusios servetėlės, kai jis įėjo į virtuvę tokią mane ir rado. Aš atsitiesiau ir nustebusiu žvilgsniu pažvelgiau į jį.
  – Turi nepakartojamą gerbėją! Vakarienė, vynas...
  Simas padavė man kortelę gulėjusią prie vyno ir tada aš nusišypsojusi linktelėjau galva. Po to abu nuėjome į svetainę ir aš sudėjau vakarienę į dvi lėkštes, tuo tarpu jis pripildė taures.
  Valgydami šnekučiavomės, o kai pavalgėm aš išploviau lėkštes ir mes išgėrėme kavos. Kai Simas susiruošė eiti, buvo jau po devynių. Aš palydėjau jį iki durų ir pakštelėjusi į žandą palinkėjau labos nakties.  Jam išėjus aš priėjau prie lango ir stebėjau, kaip jis eina link mašinos, įsėda į ją ir kelias minutes pasėdėjęs užveda variklį ir išvažiuoja.
  Tada aš užsimečiau švarkelį ir išbėgau į gelių parduotuvę esančią už kelių šimtų metrų. Nupirkusi šešias raudonas rožes grįžau namo. Grįžusi susiradau nedidelį popieriaus lapelį ir ten raudonu tušinuku pripiešiau širdučių, per vidurį parašiau: „Aš irgi tave myliu! “. Rožes pamerkiau į tą raudoną vazelę kurioj Simas man buvo palikęs gėlių ir nusistačiau žadintuvą pusei penkių.
  Viską atlikusi atsiguliau ir neilgai trukus užmigau.