Kartais reikia mokėti sustoti

Bėgu žaliuojančiais laukais stengdamasi pavyti savo tolstančią vienintelę svajonę... Ji lekia beprotišku greičiu nė neatsisukdama į mano pusę... As jaučiu jos kvapą, rodos, galiu pasiekti ranka, bet vos tik pamėginu sučiupti - išnyksta... Pavargau... Pailsau nuo pašėlusio lėkimo i priekį paskui ją... Sustoju. Gaudydama kvapą apsidairau aplink... Kiek tik akys užmato, mirguliuoja pievos... Jos tokios nuostabios, tokios spalvingos, tokios plačios... Gėlių kilimas tiesia kelią į liepsnojantį vakaro dangų, visai neseniai išsivadavusį nuo tamsių debesų antklodės... Kažkoks keistas jausmas apėmė visą kūną... Oda perbėgo virpuliukas... Taip lengva ir gera pasidarė... Taip ramu... Ta vienintelė, jau kažin kur nudūmusi mano fantazija, nebeatrodė tokia reikšminga kaip prieš kelias akimirkas... Pasaulis pasidarė šviesesnis, nors ant banguojančių lygumų jau leidosi vakaro uždanga... Saulė slėpėsi už ryškios horizonto linijos, o jos vietą visiškai teisėtai kėsinosi užimti baltas mėnulis... Kritau aukštielnika į milžinišką žolę ir įsistebeilijau į įvairiaspalvį dangų... Taip dabar norėčiau pakilti aukštai aukštai... Nutraukti visus smaugiančius saitus rišančius su žemišku pasauliu ir pasijusti laisva kaip vėjas... Taip trokštu skrieti žaibišku greičiu ir nejusti laiko tėkmės, aplinkos, savęs pačios... Norėčiau klajoti tarp žvaigždynų, tyliai stebėti metų laikų kaitą ir nesijaudinti dėl materealių dalykų... Tik trumpam noriu atsiskirti nuo žemės... Tik labai labai trumpam... Vien todėl, kad galėčiau įvertinti tai, ką turiu dabar... Juk kartais naudinga į viską pažvelgti neutralaus keleivio akimis, atsikratyti sentimentų ir nuosavybės jausmo... Užmerkiau akis... Jos tokios pavargę... Raumenys atsipaidavo, o galva pasidarė nepakeliamai sunki... Taip gera gulėti tarp laukinių gėlių, užuosti jų aromatą ir jausti nuo silpno vejelio siūbuojančių smilgų prisilietimą, malonų kutenimą... Pasiilgau to... Pasiilgau minčių laisvės... Pasiilgau kūno laisvės... Taip gera klausytis vakaro tylos... Pamiršau. Pamiršau žemiškas kančias... Išsivadavau iš įtampos pelkės kasdien gramzdinančios milijonus būtybių i neviltį... Pasijutau tokia laiminga ir galų gale nepriklausoma... Kūnas pasidarė neapčiuopiamas, galva svaigo, o akys nebejautė nuovargio karščio... Panirau i daugybę svajonių, neįpareigojančių siekti jų išsipildymo... Supratau ko man trūko... Man tereikėjo išmokti atsikratyti fanatizmo, su kuriuo aš vijausi tą savo vienintelę... Juk niekada negali žinoti, kad ją pagavęs busi laimingesnis negu praradęs... Jei ji pabėgo, reiškia taip turėjo būti... Pabudau pajutusi švelnų drugelio sparnų prisilietimą. Jau švinta... Žolė spindi nuo ryto rasos, o saulės spiduliai tyliai žaidžia vienišų medžių šakose... Reikia eiti namo... Buvau pamiršusi, kad kažkur kažkas manęs laukia... Turėsiu pasiaiškinti, kur praleidau naktį... Abejoju ar manimi kas nors patikės, jog aš tiesiog pasiklydau mintyse gaudydama savo vienitelę svajonę...