5. Žmonės
Išėjusios iš Mirties kalėjimo mergaitės papasakojo viena kitai ir daug kartų perpasakojo kitiems besikuriančio Igarių kaimo žmonėms, kaip sunku Juzefai kalėti ir auginti savo gražų ir mielą berniuką. Jos savo pasakojimą papuošdavo tokiais mielais pasiaukojimo ir gailestingumo vaizdais, kad suvirpėdavo kiekvienos motinos širdis ir ji būtų atidavusi kažin ką, kad tik išlaisvinti nekaltą Juzefos kūdikėlį. Kadangi keturios mergaitės buvo pasiryžusios kalinei teikti pagalbą, tai nė viena motina neprieštaravo, kad jos retkarčiais užeitų į jų namus ir jos, kuo galėsiančios, padėsiančios Juzefai ir jos kūdikiui... Dėl to keturios buvusios kalinės bekalėdodamos po igariškių kiemus, netrukus surinko tiek maisto ir visokių drabužėlių, kurių jau buvo gana daug. Reikėjo galvoti ir sugalvoti, kaip visą surinktą maistą ir kitą mantą perduoti Juzefai ir jos vaikeliui.
Sunku buvo nepastebėtam ir gana dažnai lankytis prie kalėjimo sienų. Kitos išeities nebuvo — reikėjo tartis su kalėjimo sargu Raudžiu, kuris buvo griežtas ir visiškai atsidavęs Igoriui. Bet kadangi pagalbos reikėjo ne kokiam nusikaltėliui, o kalėjime gimusiam kūdikiui, labai priešintis mergaitėms nedrįso ir jis. Raudys tik garantuotai norėjo apsidrausti nuo atsakomybės. Jis sutiko, kad, mergaitės pagalbą teiktų tarsi jam visiškai nieko nežinant, geriausia naktimis. Jos galinčios ateiti prie kalėjimo, bet iš to neturi kilti ir pasklisti jokių kalbų.
— Jē tas dalīks kumet iškėltom i aikštė, Iguoris muni gyva sojiesto... Diel tuo aš aple tou dalīka nieka nežėnau... Jūs darboujaties vėinas patės, be mona žėniuos ė sotėkėma, — pasakė Raudys. — Vo je kėls kalbas, ta aš, nieka jums nesakės, sočiupsio pirma mon po ronko pakliovosė ė už karta, jau kāp nusėkaltielė atėduosio i Iguorė nagus...
— Gerā, — pažadėjo Uršulė, — lai būn tēp. Mes neprasėtarsem, aple tou dalīka nieks nieka ė nikumet nesožėnuos...
Igoris, valdydamas daug žemių, neturėjo laiko domėtis kalinių ir pasmerktųjų tolesniu likimu. Jam nerūpėjo kada ir kas jo dvaruose mirė, kaip mirė, kur palaidotas. Tuos reikalus, jeigu prireikdavo, tvarkė žemesnio rango pavaldiniai, o jis savo rankų į tuos baudžiauninkų „nešvarumus nesipurvino“. Buvo šventai įsitikinęs — jo žodis yra įstatymas ir nė vienas pavaldinys niekada jo nedrįsta peržengti. Tad ir uždaręs į mirties kalėjimą Juzefą, jis galvojo savo pareigą visuomenei ir bažnyčiai atlikęs ir jos likimu daugiau nebesidomėjo. Jeigu kas jo būtų paklausęs, atsakytų: „Numirs su savo pavainikiu vaikigaliu ir, kaip visi, bus palaidota... “
Į rudenį, jau gerokai atšalus orams, į Mirties kalėjimą įžengus nemaloniai žvarbai, Juzefa su savo kūdikėliu turėjo ne tik vandens, duonos, virtų bulvių, bet ir šiltesnių drapanų. Motina buvo pilna vilties, kad su savo kūdikiu galės gyventi ir išgyventi ne tik šį vėjuotą rudenį, bet ir šaltą žiemą.
Tą rudenį pas ją buvo įstumtos dar dvi kalinės — ištvirkėlės. Neilgam, tik vienam mėnesiui. Išeidamos į laisvę, Juzefai paliko porą ilgų kailinių. Likusioji kalėjime galvojo ir suprato, kad ši geradarystė padaryta ne be anų keturių merginų — buvusių kalinių — rūpesčio. Juk dar nebuvo šalta, o jas į kalėjimą įstūmė su ilgais vyriškais kailiniais, kurie tą pačią dieną buvo atiduoti jai ir jos vaikeliui. Juzefa puolė geradarėms ant kaklo ir ašarodama dėkojo:
— Nēso verta tuokiuos duovėnos, nēso verta...
— Jug nė vėns nežėna, kuo ons īr verts... Mes nuorem, ka žemie somažieto kėntontiū žmuoniū, ka nekėntieto nekalts tava vāks.
— Dėivė, Dėivė, kāp aš eso tau nusėkaltusi... Dėivė, Dėivė, pasėgailiek mona nekalta vāka... — beišlemeno ašarodama Juzefa, o kalinės, žiūrėdamos į nelaimingą ir pasmerktą myriop motiną taip pat nubraukė akyse susikaupusias ašaras.
Juzefa paskui tarsi suprato, kad šitos kalinės buvo tyčia prasikaltusios, nes tiek trumpai tekalėjo ir išeidamos pasakė, kad Igarių žmonės jos ir jos kūdikio dar nepamiršo.