Kerėtojas. II dalis.

Žvelgiau į savo atvaizdą veidrodyje. Stovėjau nuogas, nusimetęs visus drabužius. Visas mano kūnas išvagotas juodų, žvynuotos odos linijų, kurios, lyg vijokliai, raitėsi sudarydamos magiškus ornamentus. Šiurkščios ir šaltos, jos primena man kiekvieną kartą kas aš esu... ar tai kuo aš tapau.
Nuo tada, kai pirmąkart sutikau savo Mokytoją, praėjo pusė tūkstančio metų. Visas šis laikotarpis buvo pilnas dvasinės ir fizinės kančios. Kai Mokytojas pažadino manyje drakono kraują, aš pradėjau keistis. Iš pradžių, ant nugaros atsirado tamsios dėmės. Jos plėtėsi su kiekvienu magijos panaudojimu. Naktimis negalėjau užmigti nuo jų keliamo skausmo. Lyg žarijos jos degino mano kūną ir sielą...
Vėl pažvelgiau į save veidrodyje. Ornamentai nušvito blankia šviesa, mano kojos atitrūko nuo žemės. Geriau įsižiūrėjus, galėjai pastebėti, kad ornamentai judėjo...
Aš lengvai nusileidau ant žemės, neskubėdamas apsirengiau kovinę aprangą. Apranga buvo lengva, patogi vilkėti, tačiau svarbiausia, kad ji buvo atspari ugniai. Aš mėgau naudoti ugnies kerus kovoje ir nėra nieko blogiau, nei užsidegti pačiam. Žaibišku rankos mostu atvėriau portalą į kitą matmenį ir užsimerkęs įžengiau. Atsimerkiau jau kitam pasaulyje. Raudonas dangus, kraujo spalvos debesys ir tylą perskrodžiantys nežemiškų sutvėrimų klyksmai. Netoliese vietinių grobuonių būrys mėgavosi savo auka. Iš jos aprangos liekanų galima spręsti, kad jis, kaip ir aš, atkeliavo iš kito matmens, galbūt to paties, o galbūt ir ne. Kerėtojai vadino šiuos grobuonis  arshulahais, arba, Arshulos šunimis, šio pasaulio garbei. Jie nebent tik savo forma priminė vilkus. Jų purvinai rausvą odą dengė pilki kauliniai žvynai. Šešios tvirtos raumeningos galūnės. Keturios iš jų atliko kojų funkcijos, o priekyje esančios dvi – buvo ginklai. Žmogaus plaštakos ilgio aštrūs kaip skustuvas geležiniai nagai prarėždavo net plieninius šarvus. Ant nugaros dvi eilės aštrių spyglių, nasrai, su keliom eilėm dantų, ir bejausmės juodos akys.. Užteks grožėtis vietine fauna, laikas imtis to, ko ir atvykau. Suformavau tarp savo delnų nediduką ugnies kamuolį ir paleidau jį į plėšrūnus. Rutulio sprogimą palydėjo skausmingas arshulahų kaukimas. Liepsnos privertė grobuonis pamiršti pietus ir atkreipti dėmesį į naują taikinį. Ausis užgulė arshulahų klyksmas, kviečiantis į kovą savo gentainius. Netrukus čia jų bus šimtai. Mano kūnu nubėgo lengvas šiurpuliukas, ir ornamentas sujudėjo: visa oda suakmenėjo, oras prieš mane jonizavosi nuo apsauginės auros. Kūnas ruošėsi kovai. Šimtai arshulahų žvilgsnių varstė mane. Jie jautė mano aurą ir nesiryžo pulti. Tačiau kraujo troškulys anksčiau ar vėliau paims viršų.  Aš susikaupiau, sukoncentravau savo galią vienam kerui. Dar keletas momentų, energija mano kūne jau nerado vietos, ir daugelis mažyčių iškrovų pavidalu ieškojo kelio į aplinką. Mano kūnas pakilo į orą ir išsilenkė skleisdamas Mirties Klyksmą. Mirties Klyksmas nuvilnijo žudydamas viską kas turėjo klausą. Užbaigiau kerą ir šleptelėjau ant žemės, godžiai rydamas orą.  Aplink nebuvo nė gyvos dvasios, tik daugybė lavonų, besivoliojančių ant nykstančios samanų dangos. Aš nusišluosčiau prakaitą nuo kaktos ir išėmiau iš kišenės tris sielos akmenis. Pajutę tvyrantį mirties kvapą, jie pradėjo švytėti ir vilioti beklaidžiojančias arshulahų sielas į amžinus spąstus. Akmenys švytėjo nuo kiekvienos sielos vis stipriau ir stipriau. Nuostabus reginys - matyti juodą akmenį virstant ryškiai žydru švytinčiu brangakmeniu... Laikas grįžti į savo pasaulį, kol čia nesugužėjo tūkstančiai arshulahų. Aš atvėriau portalą ir užsimerkęs įžengiau.
Nespėjau atsimerkt, kai kažkas partrenkė mane. Jaučiau, kaip geležiniai nagai skverbiasi per suakmenėjusią nuo magijos mano odą. Nežemiškas kurtinantis klyksmas virš mano galvos leido suprasti, kad išmušė arshulahų keršto valanda. Padaras draskė savo naguotom galūnėm mano nugarą. Išeikvojęs beveik visą savo energiją Mirties Klyksmui, dabar stengiausi tik išlaikyti akmeninę odą. Padaras vis labiau niršo, negalėdamas pradrėksti mano odos, vos nepraradau sąmonės nuo galingų jo smūgių... Sukaupiau jėgas ugnies skraistei. Mane apgaubė liepsnos, padaras suklykė iš skausmo, nusimečiau jį nuo savęs. Aš išsitraukiau durklą ir smeigiau jam į akį. Padaras pašėlo iš skausmo, stipriu priekinės galūnės smūgiu jis numušė mane į kampą. Staiga arshulaho snukį perkreipė siaubas ir jo kūnas suiro į dulkes. Atsistojęs pamačiau savo Mokytoją stovintį tarpduryje.
- Tu vis dar bijai atsimerkti, kai keliauji tarp matmenų. Šiandien tau buvo gera pamoka. Tau reikia atsikratyti šios baimės. Ruoškis, mes keliaujame įvykdyti savo misijos. Lauksiu tavęs prie tvirtovės vartų.

Mokytojas buvo teisus, aš vis dar bijojau keliauti atsimerkęs. Erdvė tarp matmenų pilna iškreiptų pasaulio projekcijų, vaizdų. Kai kurie pasauliai šokiruojantys, o jų projekcijos į kitus matmenis gali išvaryti iš proto.. Reikia įveikti šia baimę. Aš nusimečiau tai kas liko iš mano aprangos ir apsivilkau naują. Padarui beveik pavyko pradrėksti. Ornamentas žalsvai švytėjo, priversdamas kraujuojančius įdrėskimus užgyti. Po pusvalandžio jau buvau pasirengęs kelionei ir ėjau prie tvirtovės vartų,. Prie diržo kabojo durklas ir įvairūs maišeliai su magiškais daiktais. Tamsus gobtuvas ir veido apdangalai dengė mano veidą. Lengvi tamsiųjų elfų darbo šarvai, ilgai kelionei pritaikyti driežo odos batai ir prabangus juodas apsiaustas. Savo apranga aš neišsiskyriau iš kitų savo Brolijos narių. Tvirtovės bokšto laikrodis išmušė dvyliktą. Mėnulio apšviestas grindinys, prie vartų stovintys Auksiniai Kariai, ir šviečiančios iš toli gintarinės Mokytojo akys.
-Pasiėmei sielos akmenis?, - šaltu balsu ištarė Mokytojas.
-Taip, visus. Kas per misija?

-Misija, kuriai ruošeisi penkis amžius. Misija, kuriai ruošėmės mes visi. - tarsi fanatikas ištarė Mokytojas. Jo akys degė nekantrumu, oras vibravo nuo sustiprėjusios auros. Jaučiau, kaip mano ornamentas, sužadintas magijos, sujudėjo...
-Deja, negalime pasinaudoti portalu. Dievai užkeikė tą vietovę ir ji tapo nepasiekiama iš kitų matmenų. Mes ieškosime Tamsos Šventyklos. Per karą ji buvo sugriauta, ir palaidota po žemėmis. Atėjo laikas susigražinti ten palaidotą mūsų Tėvo Širdį.

Mūsų Tėvas. Kartais sapnuose regėdavau jį.. Savo šešėlių uždengianti pasaulį. Tokį tobulą ir nenugalimą...

* * *

Priėjome gyvenvietę.  Gyvenvietės girios pakraštyje buvo retas reiškinys. Šia gyvenvietę juosė dar nuo karo likusios gynybinės sienos. Jos buvo gerai prižiūrėtos, atstatytos. Mes vengėm bendrauti su žmonėmis. Kaimeliai, aplink mūsų tvirtovę aprūpindavo mus maisto atsargomis mainais į apsaugą, gydymo paslaugas ir įvairius instrumentus, palengvinančius jų kasdienybę. Tačiau žmonės, kvaili ir prietaringi, pamatę kerėtoją, stengiasi atidengti jo veidą, o išvydę jį, apšaukia demonu, raganium, apsėstuoju. Bandymas sudeginti ant laužo  Mūsų vandens ir maisto atsargos baigėsi, todėl nusprendėme paprašyti nakvynės. 
Šiek tiek magijos leido išvengti nemalonių veido atidengimo procedūrų ir netrukus jau sėdėjome vietinėje smuklėje gurkšnodami midų. Žmonės buvo išsigandę. Visi tylėdami stebėjo mus. Paprašiau, kad smuklės šeimininkas paruoštų mums kambarius. Išgėrę dar porą bokalų midaus, šiaip ne taip, užlipome laiptais, ir nuėjome miegoti į savo kambarius.
Ryte mane pažadino keistas triukšmas, sklindantis iš gatvės. Aš pašokau iš lovos ir netrukus pasigailėjau. Galva plyšo nuo skausmo. Priėjau prie lango. Žmonių grupė nešė ant neštuvų grandinėmis supančiotą moterį.
- Ar galiu atnešti jums pusryčius? – švelnus jaunos moters balsas nuskambėjo iš koridoriaus.
- Taip. Beje, kas čia per ceremonija vyksta gatvėje?
- Neša mirusią kalvio žmoną pašventinimui.
- O kodėl jinai surakinta grandinėmis?
Atsakymo nebuvo. Šiame kaimelyje dėjosi kažkas keisto ir negero. Aš nusiprausiau, apsirengiau ir nuėjau į Mokytojo kambarį. Mokytojas jau buvo atsikėlęs ir stebėjo pro langą keistą ceremoniją.
- Visi žmonės šitam kaimelyje įbauginti. Nemanau, kad jie bijo Tamsiosios Girios padarų puolimo. Čia slypi kažkas, kažkas negero...
- Gal vertėtų apsilankyti šventykloje? Gal dvasininkai žinos daugiau?
Suruošėm savo daiktus, pasiėmėm iš smuklininko pripildytas gertuves ir maisto kelionei. Atsiskaitėm už nakvynę ir išėjom į gatvę. Šventyklos bokšto viršų puošė surūdijęs Saulės dievo kalavijas. Įėjom į šventyklą. Ji buvo pilna grandinėmis surakintų žmonių. Jie atrodė lyg mirę, tačiau jaučiau, jog jų sielos vis dar kūne. Prie altoriaus šventikas atlikinėjo tradicines Saulės garbinimo apeigas.
Norėdamas atidžiau patyrinėti, aš priėjau prie vieno iš surakintųjų, paliečiau jo krūtinę...
- Nelieskite! - link mūsų bėgo šventikas.
- .. Jūs ne vietiniai, kas Jūs esate? Ką čia veikiat?
- Mirties Deivės tarnai – sumelavo Mokytojas. Mirties Deivės tarnams visada jaučiama pagarba. Ir ne veltui.
- Tai Jūs atvykote mums padėti? Aš laukiau atvykstant Saulės Dievo tarnų, bet turbūt jie...
- Pasakokit, kas čia dedasi, kodėl šie žmonės laikomi čia surakinti, kas jiems nutiko.
- Jau kuris laikas mūsų gyvenvietėje žmonės negali numirti. Jie atsikelia po mirties, klajoja gatvėmis. Net nukirtus jų galvą ir persmeigus širdį jie juda. Tarsi jų siela vis dar būtų juose.. o kol siela juose, mes negalime jų sudeginti, nes siela gali supykti ir neiti į kita pasaulį.
- Mes padėsime jiems numirti. Mirtis yra mūsų sritis. Perduokite žmonėms, kad atsisveikintų su savo artimaisiais. Rytoj atliksime apeigas.

Kitos dienos rytą pradėjome egzekucijos apeigas. Mokytojas prieidavo prie kiekvieno kūno, įberdavo į burną miltelių ir sušnibždėdavo burtažodį. Aš meditavau. Stengiausi nusigauti į kitą pasaulį, surasti tuos, kuriuos paženklino mano Mokytojas. Ir iš tiesų, jie švietė lyg fakelai. Verkiantys krauju, susiūtomis burnomis, prirakintomis rankomis, kojomis ir kaklais prie uolos. Uolos paviršius padengtas daugybe spyglių, kurie kenčiantiems pajudėjus, perverdavo jų kūną. Kai kurie pastebėjo mane, jie norėjo prašyti pagalbos susiūtomis lūpomis, jų akyse buvo tik viena – nužudykite mus, nutraukite mūsų kančias...
Liepsnojančiu sielos kardu perkirtau jų grandines. Kankiniai atitrūko nuo uolos ir pamažu išnyko.. Išnyko su palengvėjimo šypsena veide. Misija atlikta, laikas palikti dvasių pasaulį... Aš giliai įkvėpiau, nusivaliau prakaitą nuo veido. Keli sūrūs lašai pateko į burną. Mokytojas perspėjo, kad pasirengčiau kovai.