Tai buvo viena iš tų dienų apie kurias mano bobutė Kalufarija sakydavo:,, Juzėno iglesija". Jaučiau gilią depresiją, nes nušoviau savo katiną medžiokliniu pusbrolio Balio Astrauskinskio-Navaroto šautuvu. Man buvo apmaudu - šoviniai juk brangiai kainuoja. Šiaip ar taip ėjau ramia Vilniaus gatve Joniškyje tiesiai į pantalonų krautuvę. Pamačiau, kad uždaryta. Tai nusprendžiau išpaišyti graffiti ant parduotuvės sienos. Bus nors papuošimas. Vos pradėjus teplioti mano meno šedevrą, prisistatė išdidus, pasitempęs stuburą vyriškis apie, kurį mano bobutė sako:,, Mikutavičiaus buduarai''. Tai buvo žmogus, kurio apranga ne bum bum nesiskyrė nuo policininko aprangos. Nes tai ir buvo policininkas. Pajutau keistą proveržį iš tos vietos, kuri yra anapus kitos mano vietos. Tas proveržis su dideliu pagreičiu ir inercija privertė mane siekti taško,, T". Aš bėgau, nors bėgimas buvo, kaip pasakytų bobutė,, Karaokiškoji Neo simpfonija nr. 6"ir jis persiveržė į aktyvųjį pasyvumą. Jaučiau kaip prieš akis iškilo gimtosios ligoninės valgyklos žiurkių išmatų krūvelė, kaip miršta gražuolė mano mylimiausioji pati gražiausioji Kalvarijų turgaus nuotrauka ir pajutau gaivų palengvėjimą, kurį lydėjo aštri komposto smarvė, žmogaus komposto.
Parėjau į savo gūžtą, vadinamą namais ir persivilkau kelnes.