Kenčiu

Tamsus dangus ir debesys nuo ašarų pajuodę
Klajoja pėdomis minčių.
Ir nuotaika jau palikta likimo valiai -
Šiandieną nuo savęs kenčiu.

Jei valią sugebėčiau pažaboti,
O nuojautą pamiršt pekelėje,
Galbūt užmigčiau…
Vėliau galbūt pamirščiau ir save.

Tačiau ar aš tikrai to noriu,
Ar tvirtumas minties nepagimdys
Nerimo naujos bangos ?
Aš viskuom vien tik abejoju,
Aš nematau fantazijų tikrovės,
Dangus mane prarijo …
Tiesa netrukus vėl mane praris …