Asmeniška filosofija

JIS…

Nebėra mūzos. Tik žodžiai. Tušti žodžiai, bet jie vis tiek veržiasi lauk, su skausmu kyla į orą ir klykia, klykia. Nebėra jausmo. Tik sąvokos: meilė, laimė, liūdesys, skausmas. Ir beprasmiška rašyti kažką, ko nejauti, nesuvoki. Jis nori gyventi. Nebeturi tikslo. Nebeturi ateities. Nebeturi žmogaus. Nebėra tylos. Radijo imtuvas klaiksta beplyšodamas dainas. Netildo. Nenori girdėti skambučio į duris. O tas vis spiegia ausyse. Užsidengia galvą pagalve… Radijo imtuvas plyšoja. Kažkur už Jo ribų toliau nepaliauja durų skambutis. Gali negyventi taip, kaip nenori, bet kodėl negali gyventi taip, kaip nori? Kodėl? Kodėl? Kodėl? Kodėl? Išprotėti gali nuo visų “kodėl” tariamų sau kas keletą sekundžių, o mintyse – kas keletą šimtųjų sekundžių…
Jis įsitikinęs, kad viskas bus gerai. Bet širdis, rodos, atsiskyrė nuo Jo ir dabar jau niekuo nebetiki, nieko nebenori. Viešpatie… tik upę perplauki… Jis nebenori daugiau taip beprasmiškai egzistuoti, o ką daryti – nežino. Ir kažin ar kas kitas gali pasakyti…
Plunksna įstrigusi žolėje… Vėjas… absurdiškai šiltas. Jis niekas. Tuščia vieta. Nedrįso ištraukti plunksnos. Ji – Dievo, pamanė ir nuslinko toliau. Bažnyčios kiemas kvepėjo saldainiais. Gal vėjas tą kvapą iš kur nors toliau atnešė, o gal tiesiog kunigas kavą gėrė… su saldainiais. Jis nebenori ieškoti prasmės ir esmės, tai tik žaidimas sąvokomis. Kad pripildytų pasaulį, pirma turi pripildyti savo gyvenimą, pats turi būti amžinai pilnas. Ko? Štai ir stop! Štai ir vėl sąvokos: meilės, tikėjimo, troškimų… Kas iš jų? Ar gali apskritai Jam kas nors paaiškinti, kas yra jausmas, meilė, troškimas, kas yra mintis? Nusispjaut Jam ant visų tų kvailysčių: ”elektriniai impulsai smegenų žievėje” ir panašiai. Skiedalai! Žmogaus kūnas visiškai bevertis, ir jei mintis atsiranda jame – ji tokia pat bevertė. Smegenų grioveliuose sugula tos pačios sąvokos, stereotipai, nuomonės, bet ne mintis. Mintis laisva! Nors… kas yra laisvė? Kas būtų, jei žmogus privalėtų išsakyti kiekvieną savo mintį žodžiais? Oi, pasismagintumėm… o kartais ir baisu būtų…
Jis manė esąs laimingas romantikas. O kadangi laimingų romantikų nebūna, tai visiems aišku, jog Jis tiesiog… manė esąs…

JI…

Kas vienuoliktą naktį  Ji sapnuoja lietų. Skaičiavo. Visada kas vienuoliktą. Taurelė su vaistais nuo širdies skausmo stovi prie lovos. Niekad negeria – nekenčia vaistų. Pabunda visa šlapia, sprogstančia nuo lietaus krūtine… Bet vaistų negeria. Iš principo! Be to, lietus juos vis tiek išplautų.
Dažniausiai Ji tiesiog įsisupa į antklodę ir eina prie lango. Sulyti kaštonai atrodo lyg išskydusios rankos. Mylimojo rankos, prispaustos prie šlapio lango. Suvokt nenori. Jausti nebemoka. Tie padriki sakiniai, kuriuos Ji tyliai šnibžda kaštonams… beprasmiai…
Tada Ji ėjo tuščiu parku, vėl klaikiai lijo. Bet svarbiausia, tada skambėjo varpai. Dieve, kaip jie skambėjo… Gaudė kiekvienas klevas, ąžuolas, kaštonas, gaudė žolė, žemė ir Ji pati visa virpėjo, lyg skleisdama, kankinančiai stiprų varpų choro gaudesį. Tai nebuvo garsas, tik sujaudintos žemės drebėjimas, tik viso pasaulio mylėjimasis su dangumi, kylantis ir krintantis, keliantis ir čia pat skaudžiai trenkiantis žemėn…  Smarkus lietus ošdamas tądien, rodos, plovė besimylinčios žemės prakaitą, buvo gaivinantis fonas visam tam įkaitusio parko ir aistros kupinam bažnyčios varpų skambėjimui.
Ji kvatodama bėgiojo aplink parko tvenkinį ir dainavo visas daineles, kokias tik prisiminė iš vaikystės. Žvelgė į lietaus lašų draskomas medžių viršūnes. Veidu be perstojo riedėjo vandens skiedrelės. Tarp tankiai suaugusių medžių, kur ne kur vis pasimatydavo dangaus lopinėlis. Ji sustodavo ir ilgai ilgai į jį žiūrėdavo. Pro kiekvieną plyšelį dangus atrodydavo vis kitoks. Čia šviesesnis, čia tamsesnis, čia savas, čia per aukštas ir per tolimas… O ir varpai prie kiekvieno dangaus gabaliuko skambėdavo vis kitaip.
Ji nežinojo, kodėl taip gera, nežinojo, kodėl tą jausmą pirmąkart patyrė skambant varpams, Ji net nežinojo, kad atsitiko kai kas ypatingo, o kadangi Ji to nežinojo, tai vadinasi nieko tokio ypatingo ir nebuvo… Tik debesys tą dieną kūrė muziką Jai. Iš Dievo plaukų pasidarė stygas ir vis kliudė jas savo ašaromis. Dar pasiskolino bažnyčios varpus. Trumpam, sakė, tik kartui kitam… O Ji, kvailutė, net nesuprato, kad ta muzika Jai. Tik jautėsi lyg žaibolaidis, nepaprastą tos dienos debesų ir Dievo nuotaiką perleidžiantis žemei.
Buvo Ji daugiau nei žaibolaidis, nes eidama pro bažnyčio kiemą iš žolės ištraukė plunksną… Plunksna – Dievo, pagalvojo, bet Jis nori, kad pasiimčiau ją ir skrisčiau… Aukštai aukštai, kur varpų nebesigirdi, žemė po kojom nebedreba, o ir matosi ji tik kaip dangus parke – pro mažus lopinėlius tarp medžių.
Ji manė esanti stipri romantikė, o kadangi stiprių romantikų nebūna, tai aišku, kad Ji tiesiog… manė esanti...

JIS ir JI

Kartą Ji ėjo pro bažnyčią. Jis irgi. Jo ir Jos žvilgsniai susitiko… Vienas kitam jie pasirodė tokie nykūs… bet akių atitraukt negalėjo…

JIE

Susitiko vėl po savaitės. Pajūry. Ji tyliai žiūrėjo į Jo svaiginančias akis. Nieko nejautė. Tik virpulį, vis bėgantį per kūną. Jokio jausmo. Tik trikdantis drebulys… Jis palietė Jos ranką. Iš pradžių akimis. Žvelgė į delną rimtai, glostė jį savo tamsiai žaliomis akimis, lyg pagoniškas miškas, kadaise glostęs dangų… Po to lėtai tiesdamas ranką virpančiais, šiltais pirštais palietė riešą. Suspaudė… truputį skaudžiai. Tada atstūmė Jos delną ir  toliau aitriai žvelgdamas giliai giliai, ėmė sagstyti marškinėlius. Sagą po sagos, mėgaudamasis savo lėtumu. Jo marškinėlius, kelnes Ji  nusviedė ant smėlio. Vėjas vis smarkėjo ir kaip pašėlęs nešė smiltis ant Juodviejų drabužių. Pustomas smėlis slėpė nuo žmonių ir rūbus, ir Juos. Bangos duždavo toli nuo kranto, sprogdavo klaikiai kriokdamos, o pakrantėj, rodos nurimdavo ir tai tyliai lyžteldavo, tai ošdamos glostydavo vis naują, dar biraus smėlio ruoželį…Vandens užkariautas plotelis likdavo tamsus… jame žliugsėjo Jų pėdos, bet naujos, ką tik dužusios bangos vis atbėgdavo ir užglaistydavo bet kokius pėdsakus.
Tąnakt jūra buvo audringa. Ir, rodos, dar labiau pašėlo, kai du šlapi nuo vienas kito kaitros kūnai užstojo jai kelią į krantą… Bangos duždavo arčiau kranto ir lediniais purslais taškė vieną belytę figūrą. Tik jos rasdavo siaurus takučius tarp dviejų sukibusių kūnų ir vis perliedavo juos savo sūriu vandeniu…
Tąnakt berniukas prie ežero gaudė vėžius. Močiutė iki paryčių kalbėjo rožinį. Trečią valandą nakties suskambo telefonas.
Tąnakt Jie plovė smėlį nuo kūnų ir laukė ryto, šildydamiesi išskydusio priešpilnio mėnulio nuomete… Nuo žaibo tąnakt užsidegė pagoniškas miškas, kadaise glostęs dangų…


JIS…

Tą dieną Jis plaukė per upę. Nuplaukęs pusę kelio, grįžo. Guodė save, kad atstumas tas pats. Pats tuo netikėjo. Radijo imtuvas springte springo sąvokomis. Vieną vienužį kartą skimbtelėjo durų skambutis. Jis priėjo ir atidarė. Už durų, ant kilimėlio kojoms valyti gulėjo plunksna. Jis paėmė ją ir įsikišo į plaukus. Pakartojo mintyse visas išmoktas sąvokas, dar kartą jomis pasišlykštėjo, palaukė elektrinio impulso ir karčiai šyptelėjęs uždarė duris. Iš laiptinės į kambarį priskrido daugybė naktinių drugių ir kambarys pakvipo saldainiais… Gal tą kvapą drugiai atnešė, o gal Dievas gėrė kavą… su saldainiais.

JI…

Tą naktį Ji nesapnavo lietaus. Prabudus, atsisėdo lovoje, apžvelgė kambarį. Jos žvilgsnis užkliuvo už taurelės su vaistais nuo širdies. Atsikėlė, paėmė taurelę ir išėjus į balkoną, išpylė vaistus lauk… Išdžiūvusios kaštonų rankos plakė Jos veidą, be galo tolimas varpų gaudesys pynėsi su gūdžiu traukinio dundėjimu. Ji dainavo dainą dangui… apie plunksną, kurią kadais ištraukė iš žolės bažnyčios kieme, apie savo skrydį, apie skendimą jūroj, apie pagonišką mišką…

JIE…

Jūra tąnakt buvo liūdna… Tamsios sielvarto raukšlelės mirgėjo paviršiuje. Dvi tylios figūros brido gilyn, sekdamos išskydusio priešpilnio nuometą. Ant kranto likusius daiktus užpustė smėlis. Persirengimo kabinoje užsnūdo močiutė, kalbėjusi rožinį. Berniukas pagavo tris raudonus vėžius. Telefonas dar ilgai plyšojo ir visi slėpė galvas po pagalvėmis, kad negirdėtų… Niekas nekėlė ragelio…