Niekam neskolink savo lovos, 5 skyrius

Birželio 21 d. Pirmadienis

  Atėjo pirmadienis. Dinas jau buvo išėjęs į darbą, o aš su Jurga sėdėjome virtuvėje ir gėrėme kavą. Šnekučiavomės apie šį bei tą. Kelios minutės prieš dešimtą suskambėjo durų skambutis. Tarpduryje pasirodė Tomas.
  – Labas rytas, panelės!
  – Labas, Tomai!
  Aš pripuoliau prie jo ir jį apkabinau. Jis įėjo į vidų ir išgėrė su mumis puodelį kavos. Tuomet pasiėmiau savo daiktus ir Tomas juos nunešė į mašiną.
  – Ką gi, lauksiu mūsų kito susitikimo, galbūt ir aš atvažiuosiu į Lietuvą. Na iki!
  Jurga palydėjo mane iki mašinos ir aš išvažiavau.
  Į Kauną atvažiavome apie septintą. Važiuodami susitarėme, kad aš kuriam laikui apsistosiu pas Tomą, tik tol, kol susirasiu savo butuką.

Birželio 22d. Antradienis

  Kai atsikėliau, Tomas dar miegojo, tad nutariau jam padaryti pusryčius (juk reikia kaip nors atsidėkoti už svetingumą) ir apsilankyti pas Moniką. Mes taip seniai nesimatėm!
  Taigi sutepiau kelis sumuštinius, į puodelį įdėjau kavos ir cukraus, taigi dabar ją tereikėjo užpilti vandeniu, ir parašiau Tomui raštelį, kad išeinu pas Moniką ir, kad pusryčiai virtuvėje. Pakštelėjau į žandą ir išskubėjau į lauką.
  Išėjusi iš namo pilna krūtine įkvėpiau oro ir patraukiau prie gatvės. Susistabdžiusi mikroautobusą įsėdau į jį ir nuvažiavau pas Moniką.
  Ji gyveno Šilainiuose, penkiaaukščiame name. Užlipau į trečią aukštą ir paskambinau į duris.
  – Kas ten? – išgirdau mieguistą balsą anapus durų.
  – Čia aš! Agnė!
  Durys kaip mat atsidarė ir į mane įsmigo nuostabos pilnas žvilgsnis.
  – Tu? Kaip tu čia atsiradai? Negi tu ne Rygoje?
  – Nu jei jau taip nenori manęs priimti tai galiu išeiti...
  – Ne, ką tu! Užeik! Sėskis svetainėj, ant sofos. Matai aš dar su naktiniais, einu persirengti.
  Ir iš tiesų liekną Monikos kūną dengė juodi naktinukai. Ji nuskubėjo į vonią ir kuo skubiausiai persirengė. Po to lyg akis išdegusi, nuskuodė į virtuvę ir po kelių minučių ant stalelio jau garavo kava. Tada papasakojau jai apie Simą, tiksliau kaip aš sužinojau, kad mano „slaptasis gerbėjas“ yra Simas.
  – Negali būti... Simas! Štai ko jis taip nerimavo šį mėnesį! Kaip nesavas buvo! Negaliu patikėti! Bet tau ir sekasi...!
  – Na jo... Galbūt ir sekasi. Dabar aš dirbsiu pas jį, taigi tikiuosi pamatysiu koks jis nesavas, - Monika tik šyptelėjo, tad aš tariau:
  – Galbūt galėtum man padėti? Man reikia sužinoti jo adresą. Aš noriu... Tiek to, papasakosiu vėliau, kai turėsiu adresą, - Monika nusijuokė tarė:
  – Gerai, pasistengsiu tau pagelbėti. Bet tu ir duodi...
  Mes dar valandėlę papliurpėm apie šį bei tą ir aš patraukiau namo. 
  Kai grįžau namo Tomo nebuvo, tačiau ant stalo gulėjo raštelis: „Aš išvažiavau su Simu. Jei nori atvažiuok, Simas parodys tau tavo būsimą darbo vietą. Adresas kitoj pusėj. P. S. Ačiū už pusryčius! “
  Nutariau, kad nuvažiuoti pas savo berniukus būtų nebloga mintis ir nuėjau į kambarį persirengti, norėjau juos nustebinti. Užsidėjau juodą, aptemptą suknelę ant petnešėlių. Įsisegiau Simo dovanotus auskarus su rubinu ir užsimoviau žiedelį iš tos pačios serijos.
  Išėjau į lauką ir, šiandien jau antrą kartą, patraukiau prie gatvės. Kai ėjau jaučiau į mane įsmeigtus vyrų žvilgsnius ir tai man patiko.
  Kontorą pasiekiau po penkiolikos minučių. Tai buvo stiklinis, dviejų aukštų namas su mašinų stovėjimo aikštele. Aš įžengiau į pastatą ir mane sutiko daugybė žvilgsnių. Vienas vaikinukas, nešiojantis kavą, paklausė manęs ko aš ieškau. Ir man pasakius ko, jis nuvedė mane į antrą aukštą. Mačiau kaip jį vyrai nulydėjo pavydžiais žvilgsniais. Tai man sukėlė šypseną. Pastebėjęs ją vaikinukas sutriko. Jis nuvedė mane prie vieno kabineto durų ir atsisveikinęs nuėjo. Ant durų kabojo lentelė su užrašu „Direktorius“. Aš pasibeldžiau ir, sulaukusi „Prašom“, įėjau. Kabinetas buvo didžiulis. Jame stovėjo du darbo stalai, ant abiejų stovėjo po kompiuterį, tik vienas stalas buvo didesnis ir priešais jį stovėjo dar trys kėdės. Už to didžiojo stalo sėdėjo Simas, o ant vienos iš tų trijų kėdžių sėdėjo Tomas. Jie abu sužiuro į mane. O aš toliau dairiausi po kabinetą. Prie vienos jo sienos stovėjo pilnutėlė knygų lentyna, šalia keli vazonai su fikusais. Kambarys buvo pilnas naujausios technikos.
  Tada nutariau, kad jau užtenka šitaip stovėti ir nieko nesakyti ir pasisveikinau. Jie man atsakė, bet vis dar žiopsojo į mane. Tad aš nesulaukusi pakvietimo prisėdau ant vienos iš likusių dviejų kėdžių, ant kampinės, taigi buvau per vieną kėdę nutolusi nuo Tomo. Pirmasis atsipeikėjo Simas.
  – Labas, Agne! Seniai nesimatėm! Gal nori kavos?
  – Būtų visai neblogai, jei gaučiau puodelį.
  – Kaip sekėsi pas Moniką? – nusprendęs įsijungti į pokalbį tarė Tomas.
  – Ačiū, gerai.
  – Tiesa, tu čia matyt dėl darbo? Taigi, jei nori, galėtum dirbti mano sekretore ar padėjėja, nesvarbu kaip pavadinsi, - aš žvilgtelėjau į stalą stovintį kitam kabineto gale ir paklausiau:
  – Ar tas stalas būtų mano?
  – Taip, tas stalas būtų tavo, - aš šyptelėjau ir tariau:
  – Žinoma, kodėl gi ne? Tikrai labai norėčiau čia dirbti. Tai labai puiki vieta! Kada galėčiau pradėti?
  – Pradėti? Manau, kad galėtum pradėti, kad ir rytoj. Žinoma tai nebūtų pilna tavo darbo diena. Tiesiog susipažintum su aplinka, darbuotojais ir aišku su savo pareigomis.
  – Rytoj? Puiku! Kelintą valandą man reikia čia būti?
  – Darbo diena prasideda aštuntą, bet kaip pirmą dieną, aš tau leidžiu pavėluoti. Vis tiek nieko ypatingo nedirbsi!
  – Gerai. Tuomet pusę devynių būsiu vietoj.
  – Tada lauksiu tavęs pusę devynių.
  – Ką gi, jei daugiau nieko neturite man pasakyti, tai aš tikriausiai ir eisiu. Reikia aplankyti keletą parduotuvių ir dar šį bei tą nuveikti.
  – Palauk manęs, aš irgi tuoj važiuosiu, taigi galėsiu pavežti ir tave, - tarė man Tomas.
  – Gerai. Kad jums netrukdyčiau, nueisiu pasidairyti po šį namelį. Tikiuosi už penkiolikos minučių tave sutikti prie tavo mašinos, stovėjimo aikštelėj.
  – Taip, taip. Už penkiolikos minučių, prie mašinos.
  Aš išėjau iš kabineto ir uždariau duris. Kelias minutes ten tvyrojo mirtina tyla... Nusijuokiau ir nuėjau link laiptų. Mane, lipančią laiptais, pasitiko daugybė žvilgsnių. Prisėdau ant sofos, buvusios netoli durų, ir dirstelėjau į laikrodį.
  Lygiai po penkiolikos minučių pasirodė Tomas.
  – Žinai... atrodai tikrai ypatingai!
  – Ar tai turėčiau priimti kaip komplimentą? Jei taip tai ačiū!
  Mes abu nusijuokėme ir patraukėme link mašinos. Nuvažiavome į vieną mano mėgstamiausių drabužių parduotuvių, kur aš nusipirkau ilgą, pilką švarką ir nedidelį juodą rankinuką. Po to užsukome į kosmetikos parduotuvę, ten aš pasipildžiau savo blizgesio ir šešėlių atsargas.
  Kai grįžome namo, Tomas telefonu užsakė dvi picas.  Iki atvežant picas mes spėjome ne tik persirengti, bet ir šiek tiek apsitvarkyti.
  Pavalgę vakarienę (nors man tai buvo kartu ir pietūs) mes pasišnekučiavome ir išgėrėme po taurę vyno. Kol gėrėme vyną, Tomas pranešė, kad rytoj išvažiuoja į komandiruotę, savaitei laiko į Ameriką, ir iš kart pridūrė, jog kol jo nebus aš galėsiu čia gyventi.
Suplovusi indus, padėjau jam susidėti daiktus ir mes nuėjome miegoti.